Lietuvos bankas
4868_001295af7223119d5be794b98979f5d1.png
2018-03-29

Nr. 19. Ieva Skačkauskaitė, Paulius Morkūnas. Lietuvos kainų raidos 2013–2017 m. apžvalga

4868_001295af7223119d5be794b98979f5d1.png
4

Nagrinėjant infliaciją Lietuvoje, išskiriami ilgalaikiai veiksniai, lemiantys infliacijos tendencijas ilguoju laikotarpiu, būtent Eurosistemos pinigų politika ir šalies ekonomikos konvergencija. Eurosistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą, apibrėžiamą kaip mažesnė nei 2 proc., bet artima šiam lygiui metinė vidutinio laikotarpio infliacija euro zonoje. Tačiau VRE valstybės išsiskiria tuo, kad jose infliacijos tempas gali būti maždaug 1–3 proc. p. didesnis nei ES senbuvėse dėl ekonominės konvergencijos. Tam įtakos turi ne tik dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje, skatinantis kainų ir atlyginimų ES vienodėjimą, bet ir mažiau išsivysčiusių ES šalių santykinai spartesnis ekonominis augimas. Pastarasis veiksnys lemia VRE šalių pajamų lygio artėjimą prie labiau išsivysčiusių ES šalių pajamų lygio ir suteikia infliacijai papildomą stimulą.
Lietuvos infliacijos raidą analizuojamuoju laikotarpiu lėmė ir kiti veiksniai, sukeliantys infliacijos svyravimus trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu: šalies ir užsienio ekonomikos aktyvumas, tarptautinės žaliavų kainos, administraciniai sprendimai ir kt. Šie veiksniai itin paspartino kainų augimą 2017 m. Maisto produktų ir gėrimų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 2,2 proc., o 2017 m. jis sudarė 5,5 proc. Tai lėmė ne tik maisto žaliavų kainų augimas, bet ir gerokai išaugę akcizai alkoholiniams gėrimams. Paslaugų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 3 proc., o 2017 m. jis padidėjo iki 5,5 proc. Didesnį paslaugų kainų augimą 2017 m. paaiškina padėtis darbo rinkoje – vyraujanti įtampa dėl darbo jėgos trūkumo, didinamai veikusi darbo užmokestį, ir pastebimai pakelta MMA. Nors pramonės prekių kainų augimo ilgalaikis vidurkis artimas 0, pastaruoju metu pagerėjusi tarptautinė aplinka ir sparčiai didėjančios vienetinės darbo sąnaudos pramonės prekių kainas skatino augti. Galiausiai visų infliacijos komponenčių raidą netiesiogiai paveikė naftos kainų raida ne tik trumpuoju, bet ir vidutiniu laikotarpiu.
Ekonomikos ciklo ir infliacijos valdymą padėtų pagerinti anticiklinės fiskalinės politikos vykdymas. Kadangi euro zonos šalims taikoma bendra Eurosistemos pinigų politika, mažinti vidaus ekonominių veiksnių sukeliamus infliacijos nukrypimus nuo ilgalaikės tendencijos padėtų tvari fiskalinė politika. Vykdant fiskalinę politiką šalies ūkio pakilimo laikotarpiu, ekonomika neturėtų būti dar labiau skatinama (pvz., mažinant mokesčius ar didinant išlaidas), o ciklinio pakilimo laikotarpiu surinktą valdžios sektoriaus pajamų perviršį vertėtų atsidėti ateičiai ir naudotis juo nuosmukio laikotarpiu, taip palaikant vidaus paklausą.
Kai infliacijos svyravimai yra nepalankūs vartotojams, t. y. pajamos auga lėčiau ar panašiu tempu kaip kainos, reikėtų užtikrinti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamosios galios palaikymą. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu mažiausias pajamas gaunančius piliečius augančios ekonomikos nauda gali pasiekti per vėlai arba būti nepakankama. Todėl palaikyti mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią galima vykdant struktūrines reformas, pvz., nuodugniai pertvarkant mokesčių sistemą. Tokia pertvarka turėtų būti susieta su perskirstomos per valdžios sektorių BVP dalies didinimu. Siekiant didesnio BVP perskirstymo, reikšmingi pakeitimai mokesčių sistemoje neturėtų būti atliekami izoliuotai, t. y. kartu būtina vykdyti ir pensijų sistemos pertvarką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Ieva Skačkauskaitė, Paulius Morkūnas