Apžvalgos ir leidiniai

Šiame straipsnyje pasitelkiant nacionalinių sąskaitų duomenis ir sąryšius analizuojama, kokią įtaką turėjo pelno, darbo sąnaudų, prekybos sąlygų (angl. terms of trade) ir kitų bendrosios produkcijos komponentų raida kainų lygiui 2004–2022 m. Lietuvoje. Atlikta analizė parodė, kad abiem spartaus kainų augimo laikotarpiais (2005–2008 m. ir 2021–2022 m.) stiprų pirminį impulsą turėjo suprastėjusios prekybos sąlygos dėl ženkliai išaugusių importo kainų. Abiem laikotarpiais po pirminio suprastėjusių prekybos sąlygų šoko pastebimas tiek vienetinių darbo sąnaudų, tiek vienetinio pelno augimas ir jų indėlio į kainų lygį didėjimas. 2005–2008 m. reikšmingesnis buvo vienetinių darbo sąnaudų indėlis į kainų lygį, o 2021–2022 m. – vienetinio pelno. Didesnis vienetinių darbo sąnaudų indėlis į kainų lygio augimą 2005–2008 m. paaiškintinas gerokai didesne įtampa darbo rinkoje dėl perkaitusios ekonomikos šiuo laikotarpiu. O 2021–2022 m. reikšmingesnis vienetinio pelno indėlis į kainų lygio augimą paaiškintinas stipriais pasiūlos šokais ir aukštos infliacijos aplinka tiek Lietuvoje, tiek pagrindinėse Lietuvos prekybos partnerėse. Tokioje aplinkoje įmonės galėjo lengviau perkelti augančias gamybos sąnaudas į galutines kainas neprarasdamos konkurencingumo, o tai lėmė spartesnę pelno dalies pridėtinėje vertėje raidą ir atitinkamai stipriai išaugusį vienetinio pelno indėlį į kainų lygį. Kadangi pelno dalis pridėtinėje vertėje ir vienetinis pelnas gali augti net ir esant pastovioms įmonių pelno maržoms, straipsnyje analizuota įmonių pelno maržų raida. Atlikta analizė parodė, kad abiem aukštos infliacijos laikotarpiais įmonių pelno maržos visos ekonomikos mastu mažėjo. Tai indikuoja, kad aukštos infliacijos laikotarpiais didžioji dalis įmonių bent dalį gamybos sąnaudų augimo prisiėmė pačios, o bendrą kainų raidą galima daugiausia sieti su gamybos sąnaudų pokyčiais.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Kaip ir daugelyje euro zonos šalių, Lietuvoje komercinio NT sektorius glaudžiai susijęs su finansų sistema ir realiąja ekonomika: komerciniu NT užtikrintos paskolos sudaro beveik trečdalį viso bankų paskolų portfelio, o būsto ir kitų statinių plėtra sukuria apie aštuntadalį Lietuvos BVP. Vis dėlto iki šiol tiek Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, šis sektorius stebimas gana nesistemiškai, o suderintų rodiklių ir duomenų stygius apsunkina stebėseną tarptautiniu lygiu. Siekdamas užtikrinti rizikų finansiniam stabilumui nustatymą laiku ir gerinti tarptautinį duomenų palyginamumą, Lietuvos bankas, vadovaudamasis ESRV rekomendacija ir metodologija, parengė komercinio NT rinkos stebėsenos sąrangą – ji plačiau apžvelgiama šiame teminiame straipsnyje. Straipsnyje, greta konkrečių gairių, kaip nuosekliai vertinti iš komercinio NT rinkos kylančias rizikas, aptariamos ir metodologinės bei duomenų spragos, kurios iki šiol kelia sunkumų užtikrinant visavertį rizikų vertinimą.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

2021 m. Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba paskelbė tyrimą, kuriame įvertintos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonių prieigos prie finansavimo šaltinių Lietuvoje 2018–2019 m. galimybės ir jas ribojantys veiksniai. Tyrimo rezultatai parodė, kad SVV finansavimo galimybes Lietuvoje gali riboti įvairūs ilgalaikiai trikdžiai, tarp jų – tinkamo įmonių užstato trūkumas ir didesnė kai kurių įmonių grupių rizika, į kurią ne visada efektyviai atsižvelgiama valstybės pagalbos priemonėmis.

Siekdamos gauti pakankamą finansavimą, SVV įmonės susiduria su užstato reikalavimu, kuris dažnai joms yra sunkiau įgyvendinamas dėl per mažo turimo tinkamo turto. Viena iš priemonių, leidžiančių spręsti nepakankamo SVV užstato problemą, yra paskolų garantijos. Šia priemone garantuotojas prisiima dalį kredito rizikos, o tai leidžia sumažinti kredito įstaigos prisiimamą riziką ir įgalinti SVV įmones gauti pakankamą finansavimą. Tačiau ankstesniame Lietuvos banko ir Konkurencijos tarybos tyrime, kuriame nagrinėta SVV įmonių prieiga prie finansavimo šaltinių 2018–2019 m. laikotarpiu, taikyto ekonometrinio modeliavimo rezultatai neparodė reikšmingo valstybės garantijų poveikio kredito davėjų prašomo užstato dydžiui.

Šiuo tyrimu siekiama išsamiau apžvelgti tarptautinę valstybės garantijų taikymo praktiką (1 skyrius) ir  Lietuvos patirtį (2 skyrius), įvertinti garantijų priemonių efektyvumą Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kokių grupių įmonės gavo garantiją, į garantijų poveikį paskolų teikimo sąlygoms (3 skyrius). Atsižvelgus į rezultatus, pasiūlomos kryptys, kaip būtų galima prisidėti prie šių priemonių tobulinimo (4 skyrius).

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Po dešimtmetį trukusio prislopusio vartotojų kainų augimo infliacija vėl ėmė kilti į viršų, o 2022 m. sparčiai pakilo daugelio prekių ir paslaugų kainos. Infliacijos šuolį lėmė du ypatingi įvykiai – COVID-19 pandemija ir rusijos agresija prieš Ukrainą. Aukšta gilios recesijos rizika 2020–2021 m. privertė vyriausybes ir centrinius bankus pradėti įgyvendinti įvairias pagalbines priemones. Ekonomikoms prisitaikius prie pandemijos ir taikant skatinamąją pinigų ir fiskalinę politiką, jos atsigavo netikėtai greitai. Vis dėlto dėl pandemijos sukeltų tiekimo grandinės sutrikimų visame pasaulyje vėlavo prekių pristatymas ir išaugo gamybos bei transportavimo sąnaudos – atsigaunanti paklausa susidūrė su vis dar ribota pasiūla. 2022 m. atsigaunančias ekonomikas ištiko dar vienas smūgis – rusijos karas prieš Ukrainą. Karas prisidėjo prie didėjančių energijos (ypač gamtinių dujų, nuo kurių Europa buvo ypač priklausoma) kainų. Visi šie veiksniai – skatinamoji pinigų ir fiskalinė politika, sparčiai atsigaunančios ekonomikos, po pandemijos išlikę tiekimo grandinių sutrikimai ir išaugusios energijos kainos lėmė netikėtą infliacijos šuolį visame pasaulyje, jis neaplenkė ir Lietuvos.

Šiame teminiame straipsnyje analizuojamos įvairios su infliacija Lietuvoje susijusios temos, daugiausia dėmesio skiriama pastarojo meto infliacijos epizodui. Pastarasis infliacijos šuolis buvo beprecedentis. 2022 m. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje siekė 18,9 proc. Tokio lygio infliacijos nebuvo ilgiau kaip du dešimtmečius. Analizuojamas pastarojo infliacijos šoko pobūdis, trukmė, pamatinės priežastys ir pasekmės. Nors šiame straipsnyje daugiausia rašoma apie Lietuvą, jame taip pat analizuojama, ar infliacijos dinamika šalyje skiriasi nuo infliacijos dinamikos euro zonoje, o jei skiriasi, kokie yra skirtumai. Taigi, šiame straipsnyje išnagrinėtos temos padeda geriau suprasti infliacijos procesą Lietuvoje. Nors kiekvienas skyrius yra susijęs su bendra tema, visus skyrius galima vertinti kaip atskirus analitinius straipsnius konkrečiomis temomis.

1.1 skirsnyje „Stilizuoti vartotojų kainų dinamikos faktai“ ir 1.2 skirsnyje „Vartotojų, gamintojų ir žaliavų kainų dinamika“ apžvelgiama pastarųjų dviejų dešimtmečių infliacijos ir jos sudedamųjų dalių dinamika Lietuvoje. 2004–2008 m. ekonominio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo juntamas padidėjęs spaudimas vartotojų kainoms. Ši situacija baigėsi 2009 m. prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sukėlusiai didelį Lietuvos ekonomikos nuosmukį. Vėliau, iki COVID-19 pandemijos, infliacija buvo santykinai stabili. 2020 m. pradžioje vartotojų kainų infliacija sumažėjo, tačiau 2021–2022 m. kainos kilo sparčiau. Pasiekusi piką 2022 m., metinė infliacija palaipsniui mažėjo. Istoriškai energijos kainoms Lietuvoje būdingas didelis kintamumas. Laikotarpiais, kai infliacija buvo didesnė, jos buvo vienas iš pagrindinių infliaciją didinančių veiksnių, o mažesnės infliacijos laikotarpiais energijos kainos buvo svarbus infliaciją mažinantis veiksnys.

1.3 skirsnyje „Lietuvos namų ūkių infliacijos lūkesčiai“ ir 1.4 skirsnyje „Lietuvos įmonių infliacijos lūkesčiai“ remiamasi turimais apklausų apie Lietuvos namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius duomenimis, siekiant geriau suprasti, kaip jie keitėsi pastarojo meto didelės infliacijos sąlygomis. Analizuojant namų ūkių ir įmonių infliacijos lūkesčius, pastebėtas tendencingas nuokrypis į viršų, tačiau faktinė infliacija ir infliacijos lūkesčiai reikšmingai kinta kartu. 2023 m. infliacija pradėjo mažėti, panašios ir infliacijos lūkesčių tendencijos. 

2.1 skirsnyje „Energijos pasiūlos šokų įtaka kainų infliacijai gamybos grandinėje“ vertinama energijos pasiūlos šokų įtaka infliacijai gamybos grandinėje Lietuvoje. Energijos šokai nustatomi dviem nepriklausomais mėnesiniais BVAR (Bajeso vektorinės autoregresijos) modeliais (Messner ir Zorner (2023). Šoko mėnesį energijos ir maisto produktų gamintojų kainų infliacija yra perpus mažesnė už ekvivalentišką tarptautinę infliaciją, o vėliau didėja dar vienus ar pusantrų metų. Maisto produktų vartotojų kainų infliacija reaguoja panašiai kaip maisto produktų gamintojų kainų infliacija, o energijos vartotojų kainų infliacija reaguoja mažiau negu energijos gamintojų kainų infliacija. Dar svarbiau yra tai, kad šios reakcijos pasireiškia praėjus maždaug vieniems metams po šoko. Galiausiai poveikis gamybos grandinės apačioje, t. y. grynajai vartotojų kainų infliacijai, yra gana ribotas. Apskritai šiame skirsnyje atskleidžiama, kad energijos pasiūlos šokai laikui bėgant laipsniškai plinta visoje tiekimo grandinėje ir atskirai nepasiekia galutinio vartotojo.

2.2 skirsnyje „Darbo užmokesčio bei kainų reakcijos į bendrus ir darbo rinkos sukrėtimus“ vertinama, kokią įtaką pasauliniai ir darbo rinkos sukrėtimai daro darbo užmokesčiui ir vartotojų kainoms Lietuvoje, taip pat analizuojama, kaip poveikis darbo užmokesčiui savo ruožtu veikia kainas remiantis ketvirtiniu BVAR. Visuminė paklausa, visuminė pasiūla, darbo jėgos pasiūla ir darbo užmokesčio antkainio šokas nustatomi pagal F. Foroni ir kt. (2018). Impulso ir atsako funkcijos (angl. impulse response function, IRF) rodo, kad pasauliniai makroekonominiai sukrėtimai labiau negu su darbu susiję sukrėtimai veikia darbo užmokestį (valandinį darbo užmokestį) ir vartotojų kainas. Įprastinė kainų ir darbo užmokesčio reakcija yra didžiausia maždaug po metų, o tai rodo, kad ji yra gana atspari pokyčiams. Priešingi scenarijai, kai darbo užmokestis nereaguoja į šokus, rodo, kad tokios darbo užmokesčio ir kainų spiralės gali būti reikšmingos po visuminės pasiūlos ir paklausos šokų. Po paklausos šoko darbo užmokesčio reakcija vidutiniu laikotarpiu sukelia kainų reakciją. Po pasiūlos šoko darbo užmokesčio reakcija ilgainiui atsveria kainų reakciją.

2.3. skirsnyje „Energijos kainų infliacijos šokas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, kaip energijos kainų šokas veikia Lietuvos ir euro zonos ekonomiką. Vertinami du atskiri BVAR modeliai (vienas – Lietuvai, kitas – euro zonai), įtraukiant 2002 m. pirmojo ketvirčio–2022 m. ketvirtojo ketvirčio duomenis, apimančius energijos bei maisto kainų metinį pokytį, grynąją metinę infliaciją pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), nedarbo lygį ir atlygio vienam darbuotojui metinį pokytį pagal Corsello ir Tagliabracci (2023). Impulso ir atsako funkcijos rodo, kad Lietuva, palyginti su euro zonos vidurkiu, buvo labiau pažeidžiama ir juto didesnį energijos kainų infliacijos sukrėtimų poveikį šiuo laikotarpiu. Ekvivalentiško energijos šoko įtaka vartotojų kainų ir darbo užmokesčio infliacijai pagal SVKI buvo didesnė ir pastovesnė.

2.4. skirsnyje „Kas lėmė staigų infliacijos augimą Lietuvoje? Išskaidymas gamybos požiūriu“, naudojantis sąnaudų ir produkcijos lentelėmis, infliacija išskaidoma pagal keturis ją lemiančius veiksnius – energijos kainas, kitų importuojamų produktų kainas, darbo užmokestį ir bendrąjį likutinį perteklių. Analizėje daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui nuo 2021 m. pirmojo ketvirčio iki 2023 m. antrojo ketvirčio. Matyti, kad visi šie su pasiūla susiję veiksniai darė didelę įtaką kainų lygio augimui. Parodoma, kad darbo užmokesčio augimas lėmė 40 proc. apskaičiuoto kainų lygio augimo, o kitą augimo dalį iš esmės panašiomis proporcijomis lėmė didesnės energijos sąnaudos, brangesnis ne energijos prekių ir paslaugų importas ir padidėjęs ne energetikos sektoriaus bendrasis likutinis perteklius (pelnas). Analizė taip pat rodo, kad pastaruoju metu išaugusios gamybos sąnaudos 2023 m. antrąjį ketvirtį dar nevisiškai persidavė vartotojų kainoms.

2.5 skirsnyje „Lietuvos nominaliojo efektyviojo valiutos kurso svyravimai ir vidaus infliacija“ analizuojama, ar nominaliojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai turėjo didelę įtaką pastarajam infliacijos šuoliui. Santykinai didelė Lietuvos importo dalis yra išreikšta užsienio valiuta, vadinasi, infliaciją bent iš dalies galima paaiškinti valiutos nuvertėjimu. Norint nustatyti valiutos kurso poveikį kainoms, atliekama paprasta VAR (vektorinės autoregresijos) analizė. Analizės rezultatai rodo, kad Lietuvoje valiutos kurso įtaka importo kainoms yra nevisiška, t. y. nuvertėjus valiutai, importo kainos analogiškai nedidėja. Įtaka gamintojų ir vartotojų kainoms yra dar mažesnė. Nominaliojo valiutos kurso pokyčiai lėmė šiek tiek didesnį nei 10 proc. importo kainų kintamumą, tačiau tik apie 1 proc. gamintojų ir vartotojų kainų kintamumą. Taigi, nors euro nuvertėjimas pastaruoju infliacijos laikotarpiu (2021–2022 m.) prisidėjo prie infliacijos augimo Lietuvoje, jo poveikis gamintojų ir vartotojų kainoms buvo minimalus.

2.6 skirsnyje „Vartojimo prekių krepšelio sudedamųjų dalių svorių ir kainų lygių palyginimas Lietuvoje ir euro zonoje“ analizuojama, ar vartojimo prekių krepšelių sudėties skirtumai tarp Lietuvos ir euro zonos gali paaiškinti reikšmingus infliacijos skirtumus. Nors vartojimo prekių krepšelio Lietuvoje struktūra palaipsniui konverguoja, ji vis dar šiek tiek skiriasi nuo euro zonos vidurkio. Labiausiai skiriasi paslaugų ir maisto produktų svoriai. Šalyse, kuriose pragyvenimo lygis yra aukštesnis, namų ūkiai yra linkę mažiau išleisti pagrindiniams poreikiams ir daugiau – paslaugoms. Tokios pačios ir Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos: pragyvenimo lygiui artėjant prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kainų lygis taip pat vienodėja, o paslaugos tampa svarbesne vartojimo krepšelio dalimi. Skirtingas įvairių prekių ir paslaugų svoris vartojimo prekių krepšeliuose lemia skirtingą krepšelio sudedamųjų dalių įtaką apskaičiuojant infliaciją. Skaičiavimai rodo, kad tuo atveju, jei Lietuvoje SVKI svoriai būtų lygūs euro zonos svoriams, vidutinė metinė bendroji infliacija 2022 m. būtų maždaug 1,6 proc. punkto mažesnė už faktinę infliaciją.

2.7 skirsnyje „Ar kainų lygio konvergencija gali paaiškinti ilgalaikius infliacijos lygio skirtumus euro zonos šalyse?“, vadovaujantis Honohan ir Lane (2003), pateikiama įrodymų, kad pinigų sąjungoje vis dar esantys kainų lygio skirtumai lemia didesnę infliaciją šalyse, kuriose kainų lygis yra žemesnis. Kiekvienam procentiniam nukrypimo nuo vidutinio kainų lygio punktui (PP) šalyse infliacija padidėja maždaug 0,02–0,036 proc. punkto. 2022 m. kainų lygis Lietuvoje vis dar buvo 26 proc. mažesnis už ES vidurkį. Tai reikštų, kad dėl kainų lygio konvergencijos 2022 m. metinė infliacija Lietuvoje galėjo būti maždaug 0,5–0,9 proc. punkto didesnė už euro zonos vidurkį.

Netikėtai didelė infliacija reikšmingai paveikė valdžios finansus. 3 skirsnyje „Laikino infliacijos padidėjimo poveikis valdžios finansams“ analizuojamas didesnės infliacijos poveikis valdžios sektoriaus fiskalinei padėčiai. Pastarojo meto valdžios sektoriaus pajamų augimas išskaidomas pagal keturis tai paaiškinančius veiksnius: realią ekonominę veiklą, kainų augimą, vyriausybės diskrecinių sprendimų (fiskalinių priemonių) poveikį ir nepaaiškintą komponentą arba mokesčių likutį. Remiantis atliktu išskaidymu, 2021–2022 m. stebėtam mokesčių pajamų augimui didelę įtaką darė didelis makroekonominės bazės augimas ir įgyvendintos fiskalinės priemonės. Kalbant apie infliacijos poveikį, pažymėtina, kad daugiau negu pusę pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio ir socialinių įmokų padidėjimo galima priskirti kainų komponento didėjimui. Mažėjant infliacijai, atitinkamai lėtės ir nominaliojo BVP augimas bei prekių ir paslaugų infliacija. Tai natūraliai sulėtintų valdžios sektoriaus pajamų augimą.

Apskritai ši analizė rodo, kad laikino infliacijos padidėjimo laikotarpiais fiskalinė politika neturėtų naudoti dėl infliacijos gautų pajamų nuolatinių išlaidų didinimui finansuoti. Artimiausiu metu infliacija gali būti išsilaikanti ir lėčiau reaguoti į kintančias importo ir gamintojų kainų tendencijas (palyginti su didėjimo laikotarpiu), nes iki 2023 m. vidurio ne visos padidėjusios išlaidos visiškai persidavė vartotojų kainoms. Ilgalaikėje perspektyvoje infliacijos perspektyvos Lietuvoje priklausys ne tik nuo ekonominės politikos, bet ir nuo būsimų pokyčių energetikos sektoriuje ir su klimatu susijusių pokyčių bei jų įtakos, taip pat nuo gebėjimo prisitaikyti prie šių pokyčių.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

2023 m. – pirmieji metai, kai emitentai (ne finansų įmonės) vadovaudamiesi Taksonomijos reglamento 8 straipsnio nustatytais reikalavimais, privalėjo arba savanoriškai atskleidė informaciją apie tai, kaip ir kokiu mastu jų veikla yra susijusi su ekonomine veikla, kuri laikytina aplinkos atžvilgiu tvaria. Lietuvos banko parengtoje Emitentų nefinansinės informacijos pagal Taksonomijos reglamento 8 straipsnio atskleidimo reikalavimus apžvalgoje įvertinta, kaip emitentai taikė tvarumo rodiklių atskleidimo reikalavimus, išsiaiškinti trūkumai, pateiktos rekomendacijos. Apžvalgoje įvertinta 19 emitentų (ne finansų įmonių) nefinansinė informacija, atskleista socialinės atsakomybės ataskaitose, kuri susijusi su Taksonomijos reglamento 8 straipsnio reikalavimais. Pateiktos rekomendacijos susijusios su atskleidžiamos informacijos apimtimi ir turiniu, taip pat dėl privalomos informacijos atskleidimo šablonų naudojimo ir savanoriško tvarumo informacijos atskleidimo.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Visi realieji ekonomikos sektoriai priklauso nuo gamtos, todėl skolinimas ekonomikos sektoriams kelia tam tikrą su gamta susijusią finansinę riziką. Siekiant įvertinti ir sušvelninti galimą ekosisteminių paslaugų praradimo poveikį finansiniam stabilumui, labai svarbu nustatyti ir įvertinti su gamta susijusią finansinę riziką. Naudodamiesi FINREP ir ENCORE duomenimis, vertiname tiesioginę priklausomybę nuo gamtos išteklių bei ekosisteminių paslaugų ir su gamta susijusią finansinę riziką Lietuvos komerciniams bankams teikiant paskolas. Nors didelė bankų paskolų dalis (70,1 %) Lietuvoje tenka sektoriams, kurie yra itin priklausomi nuo bent vienos ekosisteminės paslaugos, finansinė rizika, kylanti dėl hipotetinių scenarijų, susijusių su tam tikrų ekosisteminių paslaugų teikimo trikdžiais, dėl Lietuvos geografinio specifiškumo yra daug mažesnė nei kitose Europos šalyse. Iš Lietuvos atvejo tyrimo matyti, kad ekosisteminių paslaugų praradimo poveikis geografiniuose regionuose nėra vienodas, kad prielaida, jog priklausomybės nuo ekosisteminių paslaugų lygis gali būti naudojamas kaip su fiziniu pobūdžiu susijusios finansinės rizikos įvertis, yra netinkama tam tikroms geografinėms vietovėms ir kad, siekiant tiksliai įvertinti su gamta susijusią finansinę riziką, reikia nustatyti konkrečios vietovės priklausomybės ir rizikos atvaizdavimo matricas.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Skaidrios su tvarumu susijusios finansinės informacijos poreikis pastaraisiais metais sparčiai didėja. Investuotojams bei visuomenei nebepakanka finansinės informacijos, jie ieško, kaip su tvarumu susijusios rizikos yra siejamos su finansų rinkos dalyvio verslo strategija, integruojamos į kitų rizikų valdymą, kiek dėmesio tvarumo aspektams skiria pats finansų rinkos dalyvis. Augant visuomenės bei suinteresuotų asmenų susidomėjimui tvariais finansais, iš finansų rinkos dalyvių tikimasi su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo ne tik pagal galiojančius privalomus tvarumo informacijos atskleidimo reikalavimus, bet ir išsamaus ir aiškaus savanoriško informacijos atskleidimo.

Atsižvelgdamas į temos aktualumą, Lietuvos bankas atliko draudimo įmonių ir kredito įstaigų su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikų analizę, kurios tikslas – apžvelgti įstaigų atskleidžiamą su tvarumu susijusią informaciją, jos turinį, apimtį bei išskirti gerosios praktikos pavyzdžius ir pateikti rinkos dalyviams rekomendacijas.

Šioje apžvalgoje pateikiame su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikas, vyraujančias tarp Lietuvoje įsteigtų draudimo įmonių ir kredito įstaigų. Atliekant analizę buvo remtasi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. lapkričio mėn. 1 d. interneto svetainėse prieinama informacija bei duomenimis. Apžvalgą sudaro trys dalys: pirmoji skirta apžvelgti, kaip laikomasi Reglamento (ES) 2019/2088 dėl su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo finansų paslaugų sektoriuje (angl. Sustainable Finance Disclosure Regulation, toliau – SFDR) 3–5 straipsniuose nurodytų atskleidimo reikalavimų, antroji – kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įmonių atskaitomybės įstatyme nurodytos pareigos rengti socialinės atsakomybės ataskaitas, trečioji – apžvelgti, kokia yra padėtis kalbant apie savanorišką su tvarumu susijusios informacijos atskleidimą. Kiekvienoje dalyje pateikiame gerosios praktikos pavyzdžių lentelėse, kurie, manome, gali būti naudingi tobulinant su tvarumu susijusios informacijos atskleidimo praktikas.

Analizėje dalyvavo šios Lietuvoje įsteigtos kredito įstaigos:

European Merchant Bank UAB, AB „Fjord bank“, UAB GF bankas, Jungtinė centrinė kredito unija, Lietuvos centrinė kredito unija, AB „Mano bankas“, UAB Medicinos bankas, PayRay Bank, UAB, Revolut Bank UAB, AB SEB bankas, UAB SME Bank, „Swedbank“, AB, AB Šiaulių bankas (toliau – kredito įstaigos),

ir šios Lietuvoje įsteigtos draudimo įmonės:

Allianz Lietuva gyvybės draudimas UAB, „Compensa Vienna Insurance Group“, ADB, ERGO Life Insurance SE, ADB „Gjensidige“, UAB draudimo kompanija „LAMANTINAS“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, Gyvybės draudimo UAB „SB draudimas“, „INVL Life“, UADB, (toliau – draudimo įmonės) (kredito įstaigos ir draudimo įmonės kartu – finansų įstaigos, finansų rinkos dalyviai).

Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje vykstantis gyvenamojo NT kainų ir paskolų būstui įsigyti augimas gali sukelti abejonių dėl į skolininką orientuotų makroprudencinės politikos priemonių, t. y. Atsakingojo skolinimo nuostatų (ASN), veiksmingumo siekiant suvaldyti perteklinį rinkos augimą. Šiame straipsnyje vertinamas ASN priemonių tinkamumas, pasitelkiant kredito nuostolių vertinimo sąrangą, kuri yra pagrįsta faktiniais mikrolygmens būsto paskolų nemokų ir namų ūkių pajamų duomenimis. Remiantis ekonometrinio modeliavimo rezultatais straipsnyje pateikiamos septynios pagrindinės įžvalgos, kurios yra aktualios makroprudencinės politikos formuotojams Lietuvoje ir pasaulyje. Darbe parodoma, kad Lietuvoje taikomos ASN priemonės veiksmingai mažina būsto paskolų keliamą kredito riziką ir kad būsto paskolų portfelis yra reikšmingai atsparesnis nepalankiam scenarijui, palyginus su laikotarpiu prieš reguliavimo įsigaliojimą 2011 m. Straipsnyje atliekamas ASN priemonių kalibravimo pratimas parodo, kad: a) žemų palūkanų normų aplinkos metu skolininko pajamų ir paskolos įmokos santykio limitas galėjo būti ir griežtesnis; b) antrųjų ir paskesnių būsto paskolų 30 proc. pradinio įnašo reikalavimas yra pagrįstas, nes mažina antrųjų paskolų keliamą papildomą kredito riziką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Pastaruoju metu susidomėjimas kovos su klimato kaita politikos priemonėmis auga. Šis straipsnis pradedamas aptariant, kodėl politikos formuotojams, įskaitant centrinius bankus, turėtų rūpėti kova su klimato kaita. Pristatomi argumentai, kodėl anglies dioksido kainos nustatymas yra tinkama priemonė šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimui mažinti. Straipsnyje lyginamos dvi anglies dioksido kainodaros strategijos: anglies dioksido apmokestinimas ir prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos (ETS) įvedimas, atskleidžiant, kodėl anglies dioksido mokestis yra laikomas efektyvesne kovos su klimato kaita politikos priemone. Straipsnyje pateikiami populiariausių modelių optimaliam anglies dioksido mokesčio lygiui nustatyti aprašymai, bei analizuojamos anglies dioksido apmokestinimo pasekmės. Straipsnis užbaigiamas rekomendacijomis politikos formuotojams koncentruotis ties diferencijuotu anglies dioksido apmokestinimo modeliu, laipsnišku šio mokesčio įgyvendinimu, pasienio anglies dioksido korekcinio mechanizmo (CBAM) kūrimu, bei žaliojo kiekybinio skatinimo (QE) taikymu.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje analizuojami darbo užmokesčio augimo Lietuvoje 2008–2020 m. veiksniai. Naudodami administracinius duomenis ir suvestinius rodiklius, atspindinčius ekonomikos būklę, apskaičiavome darbo užmokesčio Filipso kreivės išplėstą versiją. Iš mūsų redukuotų skaičiavimų matyti, kad nominaliojo darbo užmokesčio augimas buvo glaudžiai susijęs su darbo rinkos svyravimais šiuo laikotarpiu. Prie darbo užmokesčio dinamikos taip pat prisidėjo darbo našumas, minimaliojo darbo užmokesčio pokyčiai ir užimtumo struktūra. Vis dėlto radome mažai įrodymų, kad ankstesnė infliacija buvo didinantis veiksnys. Norėdami suprasti pagrindinius mūsų išvadas pagrindžiančius ekonomikos elementus, apskaičiavome struktūrinį Bajeso autoregresijos modelį. Mūsų struktūrinė analizė rodo reikšmingą visuminės pasiūlos sukrėtimų poveikį, atspindintį tvirtesnį produktyvumo ir darbo užmokesčio santykį, nei numatėme remdamiesi savo redukuotais skaičiavimais. Be to, iš ankstesnių duomenų analizės matyti, kad nuo 2013 m. dėl didėjančios visuminės paklausos ir darbo rinkos trikdžių darbo užmokestis augo sparčiau nei produktyvumas.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Kol euro zonos (EZ) palūkanų normos mažėjo 2015–2019 m., reaguodamos į Europos Centrinio Banko vykdomą pinigų politikos švelnėjimą, Lietuvoje paskolų palūkanų normos didėjo. Nors vėliau pandemijos metu Lietuvoje veikiantys bankai šiek tiek sumažino palūkanų normas, skolinimosi kaina vis dar išlieka padidėjusi ir viena didžiausių EZ. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl didėjo bankų paskolų palūkanų normos Lietuvoje. Tuo tikslu analizuojami praeities įvykiai ir praktiniai palūkanų kainodaros aspektai Lietuvos bankų sektoriuje, sudaromas palūkanų kainodaros ekonometrinis modelis. Straipsnio rezultatai parodo, kad pastarųjų septynerių metų paskolų palūkanų normų pokyčius lėmė bankų maržų kaita, kuri buvo daugiausiai susijusi su paskolų rinkos koncentracijos pokyčiais.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Gyvenamojo būsto kainos ir kreditas Covid-19 pandemijos metu auga seniai neregėtu tempu. Vis dėlto nėra aišku, kokia šio augimo dalis gali būti pagrįsta fundamentaliaisiais veiksniais. Šiame straipsnyje pateikiamas naujas struktūrinis dviejų rinkų nepusiausvirumo modelis, kuris yra naudojamas analizuojant Lietuvos būsto ir kredito būstui įsigyti rinkų dinamiką. Naudodami modelio įverčius, išskiriame istorinius veiksnius, kurie lėmė šių rinkų paklausos ir pasiūlos, kainų ir kiekio kintamųjų dinamiką, taip pat įvertiname jungtinį būsto kainų ir kredito disbalansų lygį. Modelio rezultatai parodo, kad 2021 m. Lietuvos būsto ir kredito būstui įsigyti rinkos buvo pamažu kaistančios: būsto kainos vienu metu buvo pervertintos iki 16 proc., o kredito srautas buvo iki 20 proc. didesnis už kreditavimo lygį, paaiškinamą fundamentaliaisiais veiksniais. Svarbu paminėti, kad šie įverčiai yra tik vieno, straipsnyje nagrinėjamo, modelio rezultatai, kiti modeliai rodo kur kas mažesnį disbalansų lygį.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Nefinansinės informacijos (NFI) atskleidimo tikslas – kurti patikimą, skaidrią bei atskaitingą aplinką ir prisidėti prie ilgalaikio tvaraus verslo užtikrinimo. Tuo prisidedant ir prie spartesnio ekonomikos augimo bei didesnio visuomenės įsitraukimo.

Pastaraisiais metais, esant sparčiai klimato kaitai, žmonių gyvenimo pokyčiams, ekologijos ir tvarumo temos tampa vis aktualesnės, jaučiamas visų institucijų susirūpinimas, o investuotojai ieško investicijų į švaresnę ir skaidresnę aplinką – net ir tuo atveju, jeigu tai sumažina jų grąžą.

Tvarumo veiksnių – aplinkos, socialinių ir valdysenos (angl. environmental, social and governance, ESG) – vertinimas ir tobulinimas yra neatskiriama kiekvienos bendrovės veiklos dalis. Pamažu ESG principai tampa privalomi. Bendrovės, kurios laikosi ESG principų, gauna visokeriopą naudą – jie svarbūs visoms suinteresuotosioms šalims: darbuotojams, klientams, tiekėjams, investuotojams ir kt. Lietuvos bankas šioje apžvalgoje siekia įvertinti, kaip bendrovės atskleidžia informaciją socialinės atsakomybės ataskaitose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos (LR) įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu ir LR įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymu, didelės viešojo intereso įmonės arba viešojo intereso įmonės – didelės įmonių grupės, kurių vidutinis metinis darbuotojų skaičius pagal sąrašą per ataskaitinius finansinius metus paskutinę tų metų dieną viršija 500, į metinį pranešimą turi įtraukti arba atskirai parengti socialinės atsakomybės ataskaitą.

Papildomai buvo įvertinta ir kaip bendrovės atsižvelgė į Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA) paskelbtas 2020 m. ataskaitų prioritetines sritis, susijusias su NFI ir alternatyvių veiklos rodiklių (AVR), susijusių su COVID-19 pandemija, atskleidimu.

Šioje apžvalgoje vertinamas 21 bendrovės, kurių akcijos ar obligacijos yra įtrauktos į prekybą AB Nasdaq Vilnius reguliuojamos rinkos sąrašus, informacijos atskleidimas metiniuose pranešimuose ir socialinės atsakomybės ataskaitose, jei tokios buvo parengtos atskirai. Šių bendrovių veiklos sritis ir specifika neretai lemia ir atskleidimų ypatumus (pateikiamus rodiklius, rizikas, jų sprendimo būdus ir pan.). Dauguma bendrovių nurodė, kokiomis Europos Sąjungos (ES) ar tarptautinėmis sistemomis ar metodikomis vadovavosi. Bendrovės teigia, kad, jų vertinimu, jos atitinka tvaraus verslo rekomendacijas ir jų laikosi.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame straipsnyje pateikiami empiriniai duomenys apie COVID-19 poveikį nedarbui ir nevisiškam užimtumui Lietuvoje. Remdamiesi Darbo jėgos tyrimu, pagrindžiame nedarbo lygio raidą, vartodami platesnes apibrėžtis, apimančias ne visu pajėgumu dirbančius asmenis ir darbo ieškančius asmenis. Iš gautų rezultatų matyti, kad, palyginti su ankstesniais nuosmukiais, COVID-19 darė mažesnį poveikį Lietuvos darbo rinkai. Be to, palyginti su kitomis euro zonos šalimis, Lietuvai gana gerai sekėsi. Tačiau iš duomenų matyti, kad 2020 m. labai padaugėjo netipinių darbuotojų ir išaugo nevisiškas užimtumas, o dėl pandemijos kilęs nuosmukis labiausiai paveikė moteris, jaunus darbuotojus ir kaimo vietovėse gyvenančius asmenis.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Visame pasaulyje centriniai bankai susiduria su plačia poreikių ir iššūkių, susijusių su duomenimis, įvairove, kuri verčia iš esmės svarstyti pamatines reformas duomenų valdymo srityje. Lietuvos bankas jau keletą metų teikia prioritetą pažangiems duomenų valdymo sprendimams ir šiuo atžvilgiu siekia būti tarp žengiančiųjų priekyje. Siekdamas tapti į duomenis orientuota organizacija, Lietuvos bankas inicijavo Duomenų valdymo brandos didinimo programą DAMAMA, kuri numato įgyvendinti pakeitimus duomenų valdysenos sąrangos, ataskaitinių duomenų surinkimo, duomenų sandėliavimo ir analizės srityse. Šiame straipsnyje supažindinama su Lietuvos banko duomenų valdymo strategine vizija, naujausiomis iniciatyvomis bei sprendžiamais iššūkiais ir pristatomi Europos mastu vykstantys pokyčiai šioje srityje.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Užsienio prekyba sudaro svarbią Lietuvos ekonomikos dalį, o spartus eksporto augimas šalyje yra dažnas reiškinys net stipriai augant darbo užmokesčiui. Augant Lietuvos eksportui, didėja ir Lietuvos eksporto rinkos dalys. Tai rodo, kad Lietuvos prekės ir paslaugos yra konkurencingos tarptautinėje rinkoje. Lietuvos eksporto konkurencingumas gali būti dvejopas: pagrįstas kaina bei sąnaudomis arba pagrįstas kitais, ne kainų, veiksniais. Šiame straipsnyje apžvelgiami du eksporto konkurencingumo skaičiavimo būdai. Vertinant eksporto konkurencingumą pirmuoju būdu, pagal standartinę eksporto lygtį, sudaromos regresijos, kuriose eksporto augimas yra priklausomasis kintamasis, o paklausa bei realieji efektyvieji valiutos kursai (atspindintys kainų ir sąnaudų įtaką) – nepriklausomieji kintamieji. Nepaaiškinama dispersija (t. y. atsitiktinis dydis) vertinama kaip ne kainų veiksniai, lemiantys eksporto augimą. Eksporto konkurencingumą vertinant antruoju būdu, detaliau nagrinėjamas prekių eksportas, kuris suskirstomas į keturias konkurencingumo grupes. Rezultatai leidžia teigti, kad Lietuvos eksporto konkurencingumas 2001–2019 m. iš esmės buvo nulemtas kitų nei kaina ar sąnaudos veiksnių. Kitaip tariant, eksportuotojų patiriamų darbo sąnaudų augimas nėra esminis veiksnys, lemiantis Lietuvos eksporto konkurencingumą.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Europos Sąjungos „Next Generation EU“ programa – reikšmingas žingsnis į priekį tiek ekonominių krizių valdymo srityje, tiek apskritai „gilinant“ Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), kadangi paketas numato bendros skolos emisiją ir fiskalinius pervedimus tarp šalių narių. Šiame straipsnyje „Next Generation EU“ analizuojama lyginamajame kontekste kartu su kitais pagrindiniais bendros EPS skolos pasiūlymais, pateikiant analizės rezultatų suvestinę. Straipsnyje prieinama išvados, kad susitarimas dėl atsigavimo fondo neužpildo pagrindinių dabartinės EPS institucinės architektūros spragų, atsiveriančių visų pirma dėl bendros saugaus turto priemonės nebuvimo. Bendrų Euroobligacijų su solidariomis garantijomis emisija prisidėtų prie geresnės Ekonominės ir pinigų sąjungos atitikties Optimalios valiutos erdvės kriterijams ir padėtų sprendžiant vidinių euro zonos makroekonominių disbalansų keliamus iššūkius. Bendrų Euroobligacijų garantijų struktūra, veikianti kaip valstybių narių valdžios sektoriaus skolos draudimo mechanizmas, leistų bendrai skolai reikšmingai sustiprinti euro zonos makroekonominį ir rinkų stabilumą, finansų sektorių ar tarptautinį euro vaidmenį. Kartu Euroobligacijos kurtų neigiamas paskatas valstybėms narėms didinti išlaidas ir keltų susijusias politines ir teisines rizikas. Apskritai Euroobligacijų emisija visų pirma pareikalautų precedento neturinčio valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo lygio.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Apžvalgoje pateikiamos pagrindinės įžvalgos dėl finansų rinkos dalyvių atliekamų visos veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimų. Apžvalga pagrįsta išvadomis, gautomis Lietuvos bankui vykdant finansų rinkos dalyvių priežiūrą, bei 20 finansų rinkos dalyvių (bankų, elektroninių pinigų įstaigų, mokėjimo įstaigų) rizikos vertinimų analize, taip pat pateikiama analizės metu pastebėtos gerosios praktikos ir atvejų, kuriais rizikos vertinimas turėtų būti tobulintinas, pavyzdžių.

Visą straipsnį rasite.

Šiame teminiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos investicijų paveikslas: apžvelgiama Lietuvos investicijų struktūra ir jos pokyčiai, įvertinamas Lietuvos ekonominės struktūros poveikis investicijų rodikliams, atskleidžiami pagrindiniai Lietuvos investicijų raidą lemiantys veiksniai, parodoma sąveika tarp valdžios sektoriaus ir privačiųjų investicijų, įvertinamas užsienio kapitalo poveikis šalies ekonominei raidai. Straipsnyje parodoma, kad Lietuvos investicijų ir pridėtinės vertės santykis nesiekia ES vidurkio, o tai iš dalies galima sieti su mažu svarbiausių ekonominių veiklų investavimo intensyvumu. Taip pat nustatyta, kad esminį poveikį Lietuvos investicijų raidai darė paklausos kintamieji – užsienio paklausa ir privatusis vartojimas. Valdžios sektoriaus investicijų analizė atskleidė, kad jos labiau papildo verslo investicijas, nei jas išstumia. Lietuvos viešosios infrastruktūros lygis yra artimas išsivysčiusių šalių rodikliui, tad naujos investicijos daugiausia turėtų būti kreipiamos esamai infrastruktūrai palaikyti. Pagal pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) lygį Lietuva atsilieka nuo kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Prie TUI pritraukimo labiausiai prisidėjusios kvalifikuotos darbo jėgos atsargos vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu gali išsekti. Užsienio kapitalo atėjimo potencialą sustiprintų COVID-19 išryškinti regionalizacijos procesai ir vertės grandinių trumpinimas, didesnės apimties skaitmenizacija ir automatizacija. Šiame teminiame straipsnyje atskleidžiama Lietuvos investicijų paveikslo dinamika ir parodomas dabartinis jo variantas, o paveikslo ateitis priklausys nuo atskirų politikos formuotojų veiksmų ir ribotų privačiųjų ir viešųjų išteklių nukreipimo tinkama kryptimi.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Bendrovių valdysenos tikslas – kurti patikimą, skaidrią ir atskaitingą aplinką bei prisidėti prie ilgalaikio akcininkų dalyvavimo skatinimo, bendrovių finansinio stabilumo bei verslo vientisumo užtikrinimo, taip prisidedant prie spartesnio ekonomikos augimo bei didesnio visuomenės įsitraukimo.

Tinkamas bendrovės akcininkų informavimas apie jų teises ir efektyvus nuosavybės teisių įgyvendinimas yra esminiai bendrovių valdysenos aspektai. Siekiant tai užtikrinti, visi akcininkai turi turėti vienodas teises ir galimybes gauti visą informaciją, kuria remiantis galėtų priimti pagrįstus sprendimus. Tai pabrėžia tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) Bendrovių valdysenos principuose, analizėse ir kituose dokumentuose, tiek ir Europos Sąjungos institucijos, priimdamos įvairaus lygmens teisės aktus.

Efektyvi bendrovės valdysena yra vienas kertinių veiksnių, lemiančių investicijų pritraukimą, jų išlaikymą bei bendrovės konkurencingumo didinimą. Nuo bendrovės valdysenos kokybės priklauso investuotojų ir akcininkų pasitikėjimas pačia bendrove ir net bendrovės vertė.

Lietuvos bankas šioje apžvalgoje siekia įvertinti, kaip bendrovės atskleidžia informaciją apie Nasdaq Vilnius listinguojamų bendrovių valdysenos kodekso (toliau – BVK) principuose išdėstytų rekomendacijų laikymąsi. 2017 m., Lietuvos stojimo į EBPO metu, buvo atlikti itin svarbūs Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, susiję su priežiūros funkcijos užtikrinimu akcinėse bendrovėse, kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, šių bendrovių sudaromų kolegialių organų nepriklausomumo užtikrinimu, sandoriams su susijusia šalimi reikalavimų įtvirtinimu bei jų viešinimu, įtvirtinta akcininko teisė iš anksto pateikti bendrovei klausimų ir kt. Tai didžiąja dalimi lėmė ir tai, kad 2019 m. sausio 15 d. buvo priimta nauja BVK redakcija bei jos laikymosi forma.

Šioje apžvalgoje vertinama 26 bendrovių, kurių akcijos yra įtrauktos į prekybą AB Nasdaq Vilnius Oficialiajame ir Papildomajame sąrašuose, atskleidžiama informacija. Šių bendrovių veiklos sritis, specifika dažnai lemia ir bendrovės valdysenos ypatumus (organų struktūrą, jų sudėtį ir pan.). Vertinant BVK ataskaitos formoje pačių bendrovių pateikiamus atsakymus dėl rekomendacijų laikymosi, matyti, kad, jų vertinimu, rekomendacijų yra laikomasi itin gerai (išskyrus 5 ir 7 principus, kurių laikymosi kiekybiniai rodikliai yra žemesni).

Straipsnyje kiekybiškai įvertintas euro įvedimo poveikis Lietuvos ekonomikai per pirmuosius penkerius narystės euro zonoje metus (2015–2019). Įvertinus euro įvedimo poveikį šalies palūkanų lygiui ir realiajam eksportui, šie du įverčiai panaudoti poveikiui Lietuvos makroekonominiams rodikliams įvertinti, taikant LTDSGE modelį ir pasitelkiant 2013 m. Lietuvos banko tyrime naudotas modelio impulso–atsako funkcijas. Euro įvedimo poveikis Lietuvos makroekonominiams rodikliams papildomai įvertintas ir ekonometriniu sintetinės kontrolės metodu. Straipsnyje atlikti vertinimai patvirtinta Lietuvos banko 2013 m. tyrimo pagrindinę išvadą, kad euro įvedimo ilgalaikė nauda gerokai viršijo išlaidas, kurių didelė dalis yra trumpalaikės arba vertintinos kaip naudingos investicijos.

JEL klasifikacija: E17, E52, F33, F45.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Naudojant 31 Europos valstybės apklausų mikroduomenis, vertinamos darbuotojų srautų tarp užimtumo, nedarbo ir nedalyvavimo darbo rinkoje tikimybės pagal amžių, t. y. darbuotojo gyvenimo ciklo kontekste. Įvertintos perėjimo tikimybės vėliau pasitelkiamos aiškinant bendrą Lietuvos ir Europos užimtumo lygių skirtumą. Parodyta, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis vyrų ir moterų užimtumo lygio skirtumus Lietuvoje ir Europoje, yra pasitraukimo iš darbo rinkos tikimybė; kitas svarbus veiksnys, darantis didelę neigiamą įtaką Lietuvos užimtumo lygiui ir didinantis atotrūkį tarp Lietuvos ir Europos valstybių vidurkio, – demografinė padėtis. Rezultatai turi svarbią reikšmę ekonominei politikai, aptariamai analizės pabaigoje.

JEL klasifikacija: E02, E24, J21, J64, J82.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos ekonominės konvergencijos procesas: apžvelgiama konvergencijos samprata, raidos etapai ir kitų valstybių konvergencijos sėkmės istorijos, jų kontekste bandoma įvertinti Lietuvos konvergencijos raidą ir jos tvarumą. Analizuojama neoklasikiniu požiūriu svarbiausių ekonomikos augimo ir konvergencijos veiksnių – darbo, kapitalo ir technologinės pažangos – įtaka Lietuvos konvergencijos spartai. Straipsnyje parodoma, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ekonominė konvergencija Vakarų valstybių ekonominės gerovės link vyko labai sparčiai, tačiau pastaruoju metu šis procesas susiduria su rimtais iššūkiais, kurie bus aktualūs ir ateityje. Straipsnyje teigiama, kad pokriziniu laikotarpiu darbo veiksnys reikšmingai prisidėjo prie ūkio raidos, tačiau ateityje šis veiksnys slopins šalies konvergencijos tempą. Sudarytos demografinės prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje Lietuva toliau susidurs su reikšmingu visuomenės senėjimu ir darbo jėgos mažėjimu. Dėl to straipsnyje įvairiais pjūviais – kiekybės, kokybės, ekonominio ciklo, regioninio pasiskirstymo, technologinės pažangos, automatizacijos ir kt. – nagrinėjamos pagrindinės Lietuvos darbo rinkos rizikos ir pateikiamos gairės, galinčios sušvelninti neigiamą senėjančios visuomenės bei mažėjančios darbo jėgos poveikį tolesnei Lietuvos ekonominei konvergencijai.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.
 

Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu Lietuvos bankas įpareigojamas vykdyti makroprudencinę politiką, kuria siekiama prisidėti prie finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Vadovaudamasis šiuo įstatymu, Lietuvos bankas 2015 m. kovo 12 d. patvirtino Makroprudencinės politikos strategiją. Joje nustatomi pagrindinis ir tarpiniai makroprudencinės politikos tikslai bei priemonės šiems tikslams pasiekti. Strategijoje taip pat numatoma makroprudencinės politikos sprendimų priėmimo ir viešinimo bei Lietuvos banko bendradarbiavimo su kitomis institucijomis tvarka. 2019 m. sausio 21 d. Lietuvos bankas patvirtino Makroprudencinės politikos strategijos pakeitimus. Šiame teminiame straipsnyje išsamiau paaiškinami makroprudencinės politikos funkcijų įgyvendinimo ir sprendimų priėmimo pagrindiniai principai.

Naujai išleistame Lietuvos banko ekspertų straipsnyje „Skaitmeninės centrinių bankų valiutos: diskusijų verpetuose“ apžvelgta centrinių bankų skaitmeninių valiutų samprata ir tipologija, skirtingų pasaulio centrinių bankų iniciatyvos, aptartas galimas skaitmeninių valiutų poveikis pinigų politikai ir finansiniam stabilumui.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

JEL klasifikacija: C22, C32, C53, E37, R30.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokį poveikį centrinių bankų veiklai gali turėti privačios virtualiosios valiutos ir centrinių bankų skaitmeninės valiutos (angl. central bank digital currencies, sutr. CBDC). Straipsnyje diskutuojama apie pinigų istorijos epizodus, kurių metu bankų sektoriui iškilę iššūkiai ir jų sprendimo alternatyvos buvo stebėtinai panašūs į tuos, su kuriais susiduria šiuolaikiniai centriniai ir komerciniai bankai. Viena iš straipsnio išvadų yra ta, kad privačios virtualiosios valiutos, kaip ir ankstesnės privačios pinigų sistemos, yra nepajėgios panaikinti valstybės reguliuojamų pinigų sistemos, bet skatina ją tobulinti. Svarstymai, ar centriniai bankai turėtų išleisti CBDC, kelia klausimų, į kuriuos centrinių bankų pirmtakai XIX a. atsakė atsiskirdami nuo komercinės bankininkystės. Dvi didžiausios visuotinai prieinamų CBDC problemos – bankų indėlininkų bėgimo į centrinį banką rizika ir centrinio banko įsitraukimas į ūkio kreditavimą – tebėra bet kokios žinomos CBDC schemos atveju, nors mastas gali skirtis. Viltys padedant CBDC padidinti pinigų politikos veiksmingumą atrodo gerokai perdėtos. Centriniai bankai, reaguodami į skaitmenizacijos iššūkius, turėtų suderinti tris tikslus – suteikti visuomenei saugių atsiskaitymų galimybę, nevaržyti privačių inovacijų ir užtikrinti finansinį stabilumą. Siekiant visų šių tikslų, neatrodo, kad CBDC yra geriausias pasirinkimas, nors gali būti svarstoma kaip laikina priemonė tose besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, kuriose vis dar didelė visuomenės dalis negauna visaverčių bankinių paslaugų.

JEL klasifikacija: E51, E58, N20.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Europos Centrinis Bankas nuo 2015 m. vykdo Turto pirkimo programą, sudarytą iš viešojo sektoriaus vertybinių popierių (VSPP), trečiosios padengtų obligacijų, turtu užtikrintų vertybinių popierių ir bendrovių sektoriaus obligacijų pirkimo programų. Gryniesiems pirkimams pasibaigus, nuo 2019 m. vykdomos tik nupirktų vertybinių popierių reinvesticijos. VSPP dalyvauja Lietuvos bankas, pirkdamas Lietuvos Respublikos vidaus ir išorės rinkoje išleistus skolos VP ir Europos institucijų skolos VP. Lietuvos bankas, siekdamas skaidresnių ir efektyvesnių pirkimų, LRVVP perka taikydamas atvirkštinius aukcionus. Straipsnyje pinigų politikos operacijų kontekste pristatomi atvirkštiniai aukcionai ir pateikiama Lietuvos banko pirkimų taikant atvirkštinius aukcionus sąranga, taip pat nagrinėjami Lietuvos banko LRVVP pirkimai, vykdyti nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2018 m. birželio mėn. 

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje yra apibendrinami 2018 m. birželio 28 d. priimti mokesčių, socialinio draudimo ir pensijų kaupimo sistemos pakeitimai ir pateikiamas jų poveikio pagrindiniams makroekonominiams rodikliams bei valdžios sektoriaus finansų padėčiai vertinimas vidutiniu laikotarpiu. Pastarajai įvertinti svarbus ir formuojamas 2019 m. nacionalinio biudžeto (NB) projektas, įtraukiantis ne tik minėtus pakeitimus, bet ir kitus biudžeto pajamų ir išlaidų pokyčius. Todėl straipsnyje pateikiamas ir 2019 m. NB projekto apibendrintas vertinimas, atsižvelgiant į poveikį kainų raidai bei fiskalinės politikos krypčiai.  
Iš įvairių makroekonominių rodiklių matyti, kad Lietuvos ekonominis aktyvumas šiuo metu viršija potencialųjį lygį, o padidėjęs gamybos atotrūkis sudaro sąlygas formuotis disbalansams. Pastarieji šiuo metu labiausiai pastebimi darbo rinkoje ir turi įtakos sparčiam darbo užmokesčio kilimui, gerokai viršijančiam darbo našumo plėtrą. Tikėtina, kad darbo rinkos disbalansai artimiausiu metu neišnyks, todėl produkcijos atotrūkis nuo potencialo bus reikšmingai teigiamas. Tokioje ekonomikos ciklo fazėje paprastai rekomenduotina papildomai ekonomikos augimo fiskalinės politikos priemonėmis neskatinti, t. y. vengti prociklinės fiskalinės politikos vykdymo. 2018 m. birželio 28 d. patvirtinti mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimai laikytini prociklinės fiskalinės politikos išraiška. Pakeitimai blogins vidutinio laikotarpio valdžios sektoriaus balansą 0,4–0,6 proc. BVP ir turės poveikį Lietuvos ekonomikai: 2019–2021 m. realusis BVP augs 0,6 proc. p. sparčiau, o infliacija bus 0,5 proc. p. didesnė, palyginti su scenarijumi, jeigu šie pakeitimai nebūtų daromi.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Nagrinėjant infliaciją Lietuvoje, išskiriami ilgalaikiai veiksniai, lemiantys infliacijos tendencijas ilguoju laikotarpiu, būtent Eurosistemos pinigų politika ir šalies ekonomikos konvergencija. Eurosistemos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą, apibrėžiamą kaip mažesnė nei 2 proc., bet artima šiam lygiui metinė vidutinio laikotarpio infliacija euro zonoje. Tačiau VRE valstybės išsiskiria tuo, kad jose infliacijos tempas gali būti maždaug 1–3 proc. p. didesnis nei ES senbuvėse dėl ekonominės konvergencijos. Tam įtakos turi ne tik dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje, skatinantis kainų ir atlyginimų ES vienodėjimą, bet ir mažiau išsivysčiusių ES šalių santykinai spartesnis ekonominis augimas. Pastarasis veiksnys lemia VRE šalių pajamų lygio artėjimą prie labiau išsivysčiusių ES šalių pajamų lygio ir suteikia infliacijai papildomą stimulą.
Lietuvos infliacijos raidą analizuojamuoju laikotarpiu lėmė ir kiti veiksniai, sukeliantys infliacijos svyravimus trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu: šalies ir užsienio ekonomikos aktyvumas, tarptautinės žaliavų kainos, administraciniai sprendimai ir kt. Šie veiksniai itin paspartino kainų augimą 2017 m. Maisto produktų ir gėrimų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 2,2 proc., o 2017 m. jis sudarė 5,5 proc. Tai lėmė ne tik maisto žaliavų kainų augimas, bet ir gerokai išaugę akcizai alkoholiniams gėrimams. Paslaugų kainų augimas 2013–2017 m. vidutiniškai siekė apie 3 proc., o 2017 m. jis padidėjo iki 5,5 proc. Didesnį paslaugų kainų augimą 2017 m. paaiškina padėtis darbo rinkoje – vyraujanti įtampa dėl darbo jėgos trūkumo, didinamai veikusi darbo užmokestį, ir pastebimai pakelta MMA. Nors pramonės prekių kainų augimo ilgalaikis vidurkis artimas 0, pastaruoju metu pagerėjusi tarptautinė aplinka ir sparčiai didėjančios vienetinės darbo sąnaudos pramonės prekių kainas skatino augti. Galiausiai visų infliacijos komponenčių raidą netiesiogiai paveikė naftos kainų raida ne tik trumpuoju, bet ir vidutiniu laikotarpiu.
Ekonomikos ciklo ir infliacijos valdymą padėtų pagerinti anticiklinės fiskalinės politikos vykdymas. Kadangi euro zonos šalims taikoma bendra Eurosistemos pinigų politika, mažinti vidaus ekonominių veiksnių sukeliamus infliacijos nukrypimus nuo ilgalaikės tendencijos padėtų tvari fiskalinė politika. Vykdant fiskalinę politiką šalies ūkio pakilimo laikotarpiu, ekonomika neturėtų būti dar labiau skatinama (pvz., mažinant mokesčius ar didinant išlaidas), o ciklinio pakilimo laikotarpiu surinktą valdžios sektoriaus pajamų perviršį vertėtų atsidėti ateičiai ir naudotis juo nuosmukio laikotarpiu, taip palaikant vidaus paklausą.
Kai infliacijos svyravimai yra nepalankūs vartotojams, t. y. pajamos auga lėčiau ar panašiu tempu kaip kainos, reikėtų užtikrinti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamosios galios palaikymą. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu mažiausias pajamas gaunančius piliečius augančios ekonomikos nauda gali pasiekti per vėlai arba būti nepakankama. Todėl palaikyti mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią galima vykdant struktūrines reformas, pvz., nuodugniai pertvarkant mokesčių sistemą. Tokia pertvarka turėtų būti susieta su perskirstomos per valdžios sektorių BVP dalies didinimu. Siekiant didesnio BVP perskirstymo, reikšmingi pakeitimai mokesčių sistemoje neturėtų būti atliekami izoliuotai, t. y. kartu būtina vykdyti ir pensijų sistemos pertvarką.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Nagrinėjant valdžios sektoriaus finansų tvarumo rodiklių įverčius, matyti, kad Lietuvos valdžios sektoriaus finansų tvarumas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu vertinamas prasčiau nei toks Latvijos ar Estijos rodiklis. Prastesnį vertinimą lemia didesnis su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų, kurių didžiausią dalį sudaro pensijų išmokos, poveikis. Vis dėlto į ankstesnius valdžios sektoriaus finansų tvarumo vertinimus nebuvo įtraukti 2016 m. patvirtinti Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistemos pakeitimai, įsigaliojantys 2017–2018 m. Įtraukus juos, senatvės pensijų išlaidų raida Lietuvoje tampa panaši į raidą kitose Baltijos šalyse, taigi ir fiskalinio tvarumo vertinimas, atsižvelgus į šiuos pokyčius, turėtų supanašėti.
Senatvės pensijų išlaidų ir BVP santykio raidą ilguoju laikotarpiu lemia valstybių pasirinktas pensijų sistemos modelis, demografiniai bei makroekonominiai veiksniai. Visose Baltijos šalyse su visuomenės senėjimu susiję demografiniai pokyčiai senatvės pensijų išlaidoms darys didinamąjį poveikį. Tačiau jį ilguoju laikotarpiu atsvers mažėjantis pensijų sistemos dosnumas, ilginamas pensinis amžius, didėjantis užimtumo lygis. Tai lems, kad senatvės pensijų išlaidų ir BVP santykis visose Baltijos šalyse iki 2060 m. sumažės.
Nors vertinant formaliu požiūriu – pagal finansinius srautus – visų Baltijos šalių pensijų sistemos ilguoju laikotarpiu gali atrodyti tvarios (iki 2060 m. pensijų išlaidų ir BVP santykis sumažės), nemažų abejonių kyla dėl pagrindinio tvarumą užtikrinančio veiksnio, t. y. mažėjančio vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykio. Jis rodo reikšmingai mažėsiantį pensijų sistemos dosnumą ir nepakankamą senatvės pensijų adekvatumą. Valdžios sektoriaus finansų tvarumo vertinimas, neatsižvelgiant į pensijų sistemos adekvatumą, būtų pernelyg siauras ir ribotas, nes ypač maža vidutinė pensija, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu, gali neigiamai paveikti paskatas dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, todėl gali būti imamasi kitokių priemonių pensijoms didinti, o tai keltų riziką ir fiskaliniam tvarumui. Jei pasitvirtintų dėl politinės rizikos labiausiai tikėtinas nekintančios, palyginti su dabartine, senatvės pensijų pakeitimo normos scenarijus, valdžios sektoriaus finansų tvarumas Lietuvoje greičiausiai būtų prastesnis, nei matyti iš EK pateikiamo tvarumo įverčio, o tai rodytų būtinybę imtis fiskalinį ir socialinį tvarumą užtikrinančių priemonių.
Alternatyvūs Lietuvos pensijų išlaidų ir BVP santykio raidos scenarijai rodo, kad tam tikros priemonės leistų bent iš dalies atsverti visuomenės senėjimo poveikį. Visi nagrinėjami demografiniai scenarijai rodo, kad visuomenė Lietuvoje ilguoju laikotarpiu neišvengiamai senės, t. y. vyresnio amžiaus gyventojų grupė bus vis didesnė, palyginti su darbingo amžiaus gyventojų grupe. Tai skatins vis didesnę biudžeto pajamų dalį skirti senatvės pensijoms ir neigiamai veiks pirmosios pakopos pensijų pakeitimo normas. Tokios priemonės, kaip darbo rinkos aktyvumo didinimas, užimtumo skatinimas ir pensinio amžiaus ilginimas, galėtų padidinti Lietuvos pensijų sistemos tvarumą ilguoju laikotarpiu.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: E22, F31, G12, O30, O41.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: E32, E44, F36.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – sisteminės rizikos rezervo (SRR) – taikymo galimybėmis. Šio rezervo nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse¹. Taisyklėse nurodyta, kad Lietuvos bankas, siekdamas užkirsti kelią sisteminei rizikai arba ją sumažinti, gali nustatyti SRR visam Lietuvos bankų sektoriui arba pavieniams bankams². SRR gali svyruoti nuo 1 iki 5 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos, o rezervo taikymo poreikis bei metodika turi būti peržiūrimi mažiausiai kartą per dvejus metus.
SRR paskirtis – didinti finansų įstaigų atsparumą struktūrinei sisteminei rizikai. Struktūrinė rizika apima rizikas, kylančias dėl finansų sistemos struktūrinių savybių, rizikų pasiskirstymo sistemoje, pavyzdžiui, ji priklauso nuo to, kiek finansų rinkos dalyviai yra susiję tarpusavyje ar kiek finansų sistema yra atspari nepalankiems šokams. Dėl to SRR nustatomas atsižvelgiant į finansų įstaigų įtaką tam tikrai struktūrinei rizikai finansų sistemoje. SRR gali būti taikomas visoms įstaigos turto pozicijoms, t. y. visai įstaigai, arba išskiriant pozicijas šalies viduje, visoje ES arba trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į tai, iš kur kyla sisteminė rizika. Papildomas kapitalo rezervas padidintų finansų įstaigos kapitalo atsargą, kuri būtina, kad įstaiga būtų pajėgi savarankiškai padengti nuostolius net ir įvykus sisteminei finansų krizei, – taip sumažinama šių įstaigų bankroto tikimybė.
Šiuo metu SRR pasitelkiamas daugiausia Šiaurės ir Vidurio Europos šalyse, kuriose SRR taikymas dažniausiai grindžiamas bankų sektoriaus svarba ekonomikai ir didele bankų sektoriaus koncentracija. Didelė dalis šalių taiko SRR tik sisteminės svarbos įstaigoms, nes O-SII kapitalo rezervą laiko nepakankamu, kad būtų tinkamai atsižvelgta į jose įsikūrusių sisteminės svarbos įstaigų keliamą riziką. Mažos ir atviros ekonomikos šalys, prie kurių galima priskirti ir Lietuvą, kaip svarbią struktūrinę riziką finansų sektoriui įvardija ekonomikos kintamumą ir ūkio priklausomumą nuo išorės veiksnių. Kai kurios šalys SRR taiko dėl specifinės struktūrinės rizikos, pavyzdžiui, aukšto neveiksnių paskolų lygio, politinio nestabilumo, įstaigų tarpusavio susietumo ar finansavimo šaltinių kintamumo.
Lietuvos bankų sektorius turi pakankamą kapitalo atsargą ir yra atsparus ekonomikos šokams, be to, netolimoje ateityje bankų sektoriaus laukia keli reguliavimo pakeitimai, kurie gali riboti struktūrinę sisteminę riziką, todėl šiuo metu akivaizdaus poreikio taikyti SRR nėra. Būsimi pakeitimai yra susiję su atidėjinių skaičiavimo pokyčiais ir sisteminės svarbos bankų pertvarkymo sistemos įgyvendinimu. Pakeitimų įtaka dar nėra aiški, o prieš svarstant apie naujų reikalavimų taikymą vertėtų geriau suprasti jau numatytų reguliavimo pokyčių poveikį. Be to, atlikto testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatai parodė, kad šiuo metu Lietuvos bankų sektorius yra gana atsparus nepalankiems ekonomikos šokams, o bankams taikomų kapitalo reikalavimų pakanka, kad būtų atsižvelgta į aktualiausias rizikas.
Nors šiuo metu akivaizdaus poreikio Lietuvoje taikyti SRR nėra, struktūrinė rizika turi būti vertinama nuolat, kad būtų laiku nustatomos grėsmės ir imamasi priemonių joms sumažinti, įskaitant galimybę taikyti SRR reikalavimą ateityje. Struktūrinės rizikos vertinimo metodika dar nėra pakankamai išplėtota, todėl Europos institucijos (ESRV, ECB), ES šalių centriniai bankai, o ir Lietuvos bankas artimiausiu metu ketina skirti daug dėmesio jos plėtotei. Aiškesni struktūrinės rizikos vertinimo kriterijai kartu su tinkamais kiekybiniais kapitalo reikalavimų poveikio vertinimo įrankiais padėtų pasiekti, kad sisteminės struktūrinės rizikos vertinimas ES šalyse būtų labiau suderintas. Kita vertus, makroprudencinės politikos taikymui yra svarbūs ne tik kiekybiniai vertinimai, bet ir ekspertinė nuomonė bei praktinė patirtis. Šalims taikant SRR ir kitus kapitalo rezervus, kaupiama patirtis, kuri suteiks vertingų įžvalgų darant sprendimus ateityje.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

¹ Patvirtinta 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-51.
² Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės Lietuvoje taikomos ne tik bankams, bet ir centrinėms kredito unijoms, todėl Lietuvos bankas makroprudencinius kapitalo rezervus gali nustatyti ir joms.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: E43, E52, E58, F42.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Suteiktos paskolos sumos ir užstato vertės santykis (angl. loan-to-value ratio, toliau – LTV rodiklis) yra svarbus makroprudencinės stebėsenos rodiklis, padedantis įvertinti tiek pasiūlos, tiek paklausos būklę kredito rinkoje, rinkos dalyvių prisiimamas rizikas bei NT rinkos perkaitimo grėsmes. Ribojant maksimalų leistiną LTV rodiklį siekiama mikroprudencinių ir makroprudencinių tikslų. Mikroprudenciniu požiūriu maksimalus leistinas LTV rodiklis arba minimalus užstato vertės reikalavimas padeda mažinti bankų nuostolius dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo ir skolininko įsipareigojimų nevykdymo tikimybę. Mažesnė individualių paskolų rizika turi teigiamą poveikį visos bankų sistemos stabilumui, tvariai kreditavimo raidai ir subalansuotai ūkio plėtrai, o tai yra esminis makroprudencinio LTV ribojimo siekis.
LTV rodiklių lygį pirmiausia lemia kredito pasiūlos veiksniai, tačiau svarbūs ir paklausos veiksniai. Vertinant iš pasiūlos pusės, pastebimas glaudus empirinis sąryšis tarp vidutinio LTV rodiklio dinamikos ir šalies bankų skolinimo sąlygų vertinimo. Taigi, bankų tolerancija prisiimamai rizikai ir nustatomi reikalavimai užstatui tiesiogiai veikia vidutinį LTV rodiklį šalyje. Žvelgiant iš paklausos pusės, gyventojų pajamų lygis, būsto poreikiai, skolinimosi įpročiai taip pat turi įtakos LTV rodikliams. Be to, didėjant būsto kainoms tampa sunkiau sukaupti pradinį paskolos įnašą, ir jei paskolų rinkoje stiprėja konkurencija, didėja spaudimas bankams mažinti reikalavimus užstato vertei. LTV rodiklio procikliškumas sudaro galimybes stipriau veikti vadinamajam finansinio akceleratoriaus efektui, ir visa tai sustiprina finansinį ciklą: bumo metu augant užstato vertei ir kartu švelnėjant reikalavimams užstato vertei (t. y. didėjant LTV rodikliams), skolinimo apimtys gali didėti itin sparčiai. Taigi, yra poreikis makroprudencinėmis priemonėmis mažinti LTV rodiklių procikliškumą.
Makroprudencinio LTV reikalavimo keitimas gali turėti reikšmingą poveikį bankų ir namų ūkių finansinei elgsenai, o kartu ir būsto bei nuomos rinkoms. Sugriežtinus LTV reikalavimus, dalis asmenų, ketinančių įsigyti būstą, turėtų ilgiau kaupti pradinį įnašą arba būtų priversti pirkti mažesnį būstą. Pernelyg griežti LTV reikalavimai gali kai kuriuos žmones visam laikui „išstumti“ iš būsto rinkos į nuomos rinką.
Vidutinio LTV rodiklio dinamika Lietuvoje pasižymėjo aiškiu procikliškumu – nustatytas teigiamas šio rodiklio dinamikos sąryšis su BVP, kreditavimo aktyvumo ir būsto kainų svyravimais. Nesubalansuoto ekonominio augimo laikotarpiu (2005–2008 m.) daugelio Lietuvoje išduotų būsto paskolų LTV rodikliai buvo dideli, kai kuriais atvejais iš viso nebuvo reikalaujama jokio pradinio įnašo. Šias tendencijas taip pat galėjo reikšmingai sustiprinti ir taikyta valstybės subsidijuojama ir ekonomiškai nepakankamai pagrįsta būsto paskolų draudimo praktika. Bankų nuostoliai, susiję su suteiktomis apdraustomis būsto paskolomis, buvo nedideli, tačiau valstybės įsteigta UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – BPD) nuosmukio metu patyrė žymius nuostolius. Tai patvirtina, kaip svarbu tinkamai ir ekonomiškai pagrįstai vertinti būsto paskolų riziką, ypač jei siūlomas (valstybės subsidijuojamas) būsto paskolų draudimas.
Šiuo metu LTV ribojimas yra taikomas daugelyje ES valstybių, paprastai nustatomas 70–90 proc. maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas. Lietuvoje maksimalaus LTV rodiklio ribojimas iki 85 proc. naujoms būsto paskoloms pradėtas taikyti 2011 m. pabaigoje Lietuvos bankui patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus. Nuostatams įsigaliojus buvo stebimi ilgalaikiai naujų paskolų portfelio struktūros pokyčiai ir vyko paskolų „migracija“ į 80–85 proc. LTV rodiklio intervalą. Makroprudencinio LTV reikalavimo nustatymo poveikis kredito rinkos aktyvumui buvo nežymus, nes šis reikalavimas nustatytas po krizės, kai bankai ir patys nebuvo linkę teikti paskolų su dideliais LTV rodikliais, be to, reikalavimas įsigaliojo po konsultacijų su rinkos dalyviais bei po dviejų mėnesių trukmės pereinamojo laikotarpio.
Per visą laikotarpį nuo makroprudencinio LTV reikalavimo įtvirtinimo Lietuvoje jis nebuvo keičiamas, o šiuo metu susiformavę lūkesčiai dėl maksimalaus 85 proc. LTV dydžio padeda užtikrinti tvarų ir stabilų kredito augimą. Stabilus maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas turi automatinį anticiklinį poveikį – reikalavimas buvo mažai ribojantis po krizės, tačiau spartėjant kreditavimui ir didėjant būsto kainoms jo poveikis gali tapti labiau juntamas. Empirinė mikroekonominiais duomenimis pagrįsta simuliacinė Lietuvos atvejo analizė patvirtino, kad makroprudencinis LTV ribojimas gali padėti reikšmingai sumažinti bankų sistemos (ir kitų finansų rinkos dalyvių) tiesioginius nuostolius dėl NT kainų nuosmukio. Atsižvelgiant į tai, svarbu užtikrinti, kad šis ribojimas būtų tinkamas ir galiotų likus bent keleriems metams iki finansų ciklo nuosmukio fazės pradžios. Saugiausias būdas tai užtikrinti yra nustatyti bazinį LTV reikalavimą (kaip ir yra šiuo metu Lietuvoje), kuris galėtų būti keičiamas išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias ekonomines ir finansines aplinkybes.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: F32, F31, C33.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: E22, G12, O30, O41.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

JEL klasifikacija: E32, E44, F36.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šis straipsnis nagrinėja skirtingų pensinių sistemų ir asimetrinių demografinių pokyčių poveikį tarptautinei prekybai ir šalių specializacijai. Modelyje su dviem prekėm, dviem šalim ir dvejais gamybos veiksniais, mes radome, kad šalys su didesnėmis perskirstamosiomis pensijomis specializuojasi darbui imlių prekių gamyboje. Jei šiose šalyse sumažėja gimstamumas, ši specializacija pagilėja ilguoju laikotarpiu. Galų gale, šios šalys gali gaminti tik imlias darbui prekes, o tai prieštarauja standartiniam Heckscher-Ohlin-Samuelson'o modeliui. Šis efektas gali persilieti ir į kitas šalis - jos atitols nuo visiškos kapitalui imlių prekių specializacijos, kadangi ten darbui imlių prekių sektoriaus dalis irgi turėtų padidėti.

JEL klasifikacija: E27, F16, H55, J19.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Apžvalga parengta 2013 m. pabaigoje, naudojant tuo metu prieinamus duomenis ir kitą informaciją. 

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – kitų sisteminės svarbos (toliau – sisteminės svarbos) įstaigų kapitalo rezervo normos – taikymo principais Lietuvoje. Šio rezervo normos nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Remiantis Taisyklėmis, kitų sisteminės svarbos įstaigų rezervas gali svyruoti nuo 0 iki 2 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos. Pirmą kartą sisteminės svarbos įstaigų sąrašas ir joms priskirti kapitalo rezervai paskelbti 2015 m. gruodžio 15 d.
Vienas makroprudencinės politikos tarpinių tikslų^1,2 yra riboti sisteminį poveikį galinčių turėti finansų įstaigų netinkamas paskatas, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų ir prisiimamos pernelyg didelės rizikos lygį. Svarbioms finansų įstaigoms patiriant sunkumų, šalių vyriausybės gali būti priverstos šias įstaigas pertvarkyti arba gelbėti. Tokia situacija gali mažinti bankų paskatas prisiimti visuomenės požiūriu optimalų rizikos lygį. Sunkumų patyrusio sisteminės svarbos banko bankrotas galėtų neigiamai paveikti finansų sistemą, o kartu ir visą šalies ekonomiką. Atsižvelgiant į tai, reikalinga papildomomis priemonėmis mažinti tikimybę, kad sisteminės svarbos banko patirti nuostoliai galėtų viršyti jo sukauptą kapitalo rezervą. Papildomas sisteminės svarbos finansų įstaigų kapitalo rezervas nustatomas atsižvelgiant į šių įstaigų svarbą bei potencialią žalą, kurią patirtų šalies finansų sektorius ir visa ekonomika žlugus konkrečiai įstaigai. Nustatytas papildomas kapitalo rezervas leidžia šioms įstaigoms padengti didesnius galimus nuostolius ir taip sumažina šių įstaigų bankroto tikimybę.
Siekdami padidinti sisteminės svarbos bankų atsparumą neigiamiems sukrėtimams, ES šalių makroprudencinės politikos vykdytojai identifikuoja sisteminės svarbos finansų įstaigas ir nustato papildomus šių įstaigų kapitalo rezervus. ES mastu papildomi kapitalo rezervai sisteminės svarbos finansų įstaigoms numatyti KRD IV. Nustatant finansų įstaigos sisteminę svarbą Lietuvoje remiamasi šiais kriterijais: 1) dydžio; 2) svarbos ES ar Lietuvos ekonomikai; c) tarpvalstybinės veiklos svarbos; d) įstaigos ar finansinės grupės ir finansų sistemos tarpusavio susietumo. Finansų įstaigų sisteminės svarbos nustatymas detalizuotas 2014 m. gruodžio 16 d. EBI gairėse³.
Sisteminės svarbos įstaigų sąrašą ir įstaigoms priskirto sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžius Lietuvos bankas numato skelbti kiekvienų metų pabaigoje. 2015 m. Lietuvoje identifikuotos keturios sisteminės svarbos įstaigos. AB SEB bankui, „Swedbank“, AB, ir AB DNB bankui nustatyti 2 proc. punktų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžiai, o AB Šiaulių bankui – 0,5 proc. punkto kapitalo rezervas. Nuo 2016 m. kapitalo rezervo dydžiai bus nustatomi ir skelbiami iki kiekvienų metų gruodžio mėn. Numatoma, kad sisteminės svarbos įstaigoms bus taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis atitinkamam kapitalo rezervui sukaupti⁴. Pavyzdžiui, 2015 m. nustatytos sisteminės svarbos įstaigos papildomą kapitalo rezervo reikalavimą turės tenkinti nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

¹ Pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. atliktus Lietuvos banko įstatymo pakeitimus (2014-09-18, Nr. XII-1097), Lietuvos bankas įpareigojamas nuolat stebėti ir vertinti šalies finansų sistemai kylančias grėsmes, taikyti reikalingas makroprudencinės politikos priemones, identifikuoti sisteminės svarbos finansų įstaigas.
² 2015 m. kovo 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimas Nr. 03-31 „Dėl Makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo“.
³ „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos nustatomos Direktyvos 2013/36/ES (KPD) 131 straipsnio 3 dalies taikymo kitoms sisteminės svarbos įstaigoms (O-SII) įvertinti, sąlygos“ (angl. Guidelines on the Criteria to Determine the Conditions of Application of Article 131(3) of Directive 2013/36/EU (CRD) in Relation to
the Assessment of Other Systemically Important Institutions (O-SIIs)).
⁴ Teisės aktuose nėra numatytas laikotarpis, po kurio įstaigos turi tenkinti šį kapitalo rezervo reikalavimą. Atsižvelgdami į tai, kad įstaigoms greitai pritraukti papildomo kapitalo gali būti sudėtinga, ir į praktiką, susijusią su anticikliniu kapitalo rezervu, taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas bootstrap testas, naudojamas baigtinių momentų tikrinimui, ir nustatomi atvejai, kada jis gali būti taikomas klaidingai. Pabrėžiama, kad mažiausio laipsnio, kuriuo turi būti pakelti stebėjimai (tokio laipsnio, kad testas atmestų hipotezę apie atitinkamo momento baigtumą) paieškos procedūra blogai veikia kaip skirstinių uodegos indekso įvertinys arba momento įvertinys, ypač labai mažiems ir labai aukštiems momentams. Taip pat parodoma keletas pavyzdžių, kaip testą taikyti teisingai. Pagrindinis rezultatas yra išvestas analitiškai, taip pat yra pateiktas Monte-Carlo eksperimentas.

MSC2010 klasifikacija: 62G10, 65C05.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Eurosistemos vykdoma pinigų politika bei Lietuvos banko taikomos mikro- ir makroprudencinės politikos priemonės reikšmingai veikia Lietuvos kredito rinkos raidą. Tačiau kad tas poveikis būtų efektyvus ir juo būtų užtikrinama tvari kredito rinkos plėtra, būtina tirti, kokie dėsningumai galioja šioje rinkoje, kokie yra kredito sąryšiai su makroekonominiais veiksniais, kurie veiksniai daugiausia lemia kredito rinkos aktyvumą. Šiame straipsnyje nagrinėjami šie klausimai, pasitelkiant keletą paprastų empirinių modelių. Keturi vektoriniai paklaidų koregavimo modeliai skirti analizuoti dinaminius ir kointegravimo sąryšius tarp kredito ir įvairių makroekonominių kintamųjų. Remiantis vadinamuoju nepusiausvyros modeliu taip pat nagrinėjami pasiūlos ir paklausos veiksniai Lietuvos kredito rinkoje pastarąjį dešimtmetį. Taikant panelinių duomenų regresijos modelį siekiama paaiškinti bankų kreditavimo aktyvumą, jį siejant tiek su makroekonominiais, tiek su konkrečių bankų rodikliais.
Vektorinių paklaidų koregavimo modelių rezultatai patvirtina, kad kredito rinkos aktyvumas yra gana glaudžiai susijęs su būsto kainomis ir bendru ekonominio aktyvumo lygiu, tačiau empirinis sąryšis tarp kreditavimo ir nominaliųjų palūkanų normų gana silpnas: kredito bumo metu pamažu didėjančios palūkanų normos beveik neslopino kreditavimo aktyvumo, o po krizės išskirtinai palankių palūkanų normų aplinka nesukėlė staigaus kredito rinkos atsigavimo. Vienas iš esminių veiksnių, lėmusių spartų kredito augimą didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio, buvo žemas pradinis kainų lygis (jis savo ruožtu susijęs su žemu algų ir įsiskolinimo lygiu), dėl kurio šalis turėjo stiprų nominaliosios konvergencijos ir kredito rinkos augimo potencialą.
Vektorinių paklaidų koregavimo modeliais pagrįsta analizė taip pat leidžia daryti įdomias įžvalgas apie kredito vaidmenį abipusio priežastingumo sąryšiuose su kitais ekonominiais kintamaisiais. Empirinė analizė rodo, kad gausus ir pigus kreditas gali stipriai lemti būsto kainų didėjimą, o būsto kainų didėjimo teigiamas poveikis kreditavimo aktyvumui gerokai silpnesnis. Kredito aktyvumo svyravimai taip pat kur kas geriau padeda paaiškinti indėlių apimties svyravimus negu indėliai – kreditą. Kredito aktyvumo šokai lemia investicijų, įmonių pajamų ir bendro ekonomikos aktyvumo padidėjimą, tačiau padeda paaiškinti gana nedidelę šių kintamųjų variacijos dalį. Spartus kredito augimas neretai yra svarbi ekonominių nesubalansuotumų, tokių kaip perteklinis einamosios sąskaitos deficitas, formavimosi sąlyga.
Kredito pasiūlos ir paklausos nepusiausvyros modelio rezultatai patvirtina, kad kredito pasiūla teigiamu priklausomybės ryšiu susijusi su kapitalo grąža, bankų grynuoju skolinimusi iš užsienio ir neigiamu ryšiu susijusi su palūkanų maržomis. Taip pat pažymėtina, kad prieš finansinę krizę kredito pasiūla buvo teigiamu ryšiu susijusi su bankų sistemos kapitalo lygiu, tačiau šio sąryšio nebeliko po krizės, kuomet buvo pasiektas aukštas visos bankų sistemos kapitalo lygis. Kredito paklausa yra teigiamos priklausomybės ryšiu susijusi su realiuoju ekonomikos aktyvumu bei investicijomis, o neigiamai susijusi su būsto kainomis ir realiosiomis palūkanų normomis. Panelinių duomenų regresijos modelio rezultatai iš esmės panašūs. Pa- žymėtina, kad modelio rezultatai nerodo žymių skirtumų tarp užsienio kapitalo ir kitų (šalies investuotojų valdomų) bankų grupių, išskyrus tai, kad užsienio kapitalo bankai turi realias galimybes padidinti savo kreditavimo apimtis skolindamiesi iš patronuojančiųjų institucijų.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – anticiklinio kapitalo rezervo – taikymo principais Lietuvoje. AKR taikymą reglamentuoja 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintos Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės. Lietuvos bankas sprendimą dėl nustatomos AKR normos priima kas ketvirtį. Sprendimas ir pagrindinė jį pagrindžianti informacija skelbiama Lietuvos banko interneto svetainėje.
Reaguojant į pasaulio finansų krizės padarinius ir siekiant mažinti finansų sektoriaus disbalansų formavimąsi, įgyvendinta daugybė šio sektoriaus priežiūros ir reguliavimo sistemos pakeitimų. Pasauliniu lygiu viena iš svarbiausių reguliavimo iniciatyvų yra bendri standartai „Bazelis III“¹ ir aktyvus makroprudencinės politikos įgyvendinimas. Naujoji sąranga „Bazelis III“, greta kitų reikalavimų, numato griežtesnius bankų kapitalo lygio ir kokybės reikalavimus. Didžioji sąrangos „Bazelis III“ elementų dalis ES lygiu taikoma 2013 m. birželio 26 d. patvirtintoje KRD IV². Šios direktyvos nuostatos buvo perkeltos į nacionalines ES šalių teisines sistemas. Be kitų priežiūros reikalavimų, KRD IV reglamentuojamas anticiklinio kapitalo rezervo taikymas.
Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas įpareigoja Lietuvos banką vykdyti makroprudencinę politiką, jos tikslas – prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Įstatymas nurodo Lietuvos bankui nuolat stebėti ir vertinti šalies finansų sistemai kylančias grėsmes ir taikyti reikalingas makroprudencinės politikos priemones. Lietuvos banko valdybos 2015 m. kovo 12 d. patvirtinta³ Makroprudencinės politikos strategija nustato makroprudencinės politikos tarpinius tikslus, priemones, sprendimų priėmimo ir jų viešinimo tvarką, bendradarbiavimo su kitomis institucijomis principus. Vienas iš svarbių makroprudencinės politikos tarpinių tikslų yra riboti perteklinį kredito augimą, pernelyg didelį finansinį svertą ir siekti jų išvengti. AKR yra viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti.
AKR numatoma didinti Lietuvoje nustačius netvarų kredito augimą, taip siekiant sukaupti pakankamą kapitalo rezervą galimiems bankų nuostoliams padengti krizės laikotarpiu, kartu mažinant kreditavimo cikliškumą ir stiprinant finansų sistemos atsparumą. Didesnė nei 0 proc. p. AKR norma bus nustatoma tada, kai šalies kredito rinka augs pernelyg sparčiai, ir tai didins finansų sektoriaus sisteminės rizikos lygį. AKR yra papildomas reikalavimas, kuris turi būti užtikrinamas bankų pirmojo lygio kapitalu (angl. Common Equity Tier 1, CET1). Sprendimas dėl AKR normos nustatymo bus priimamas remiantis išsamia kredito bei NT rinkų būklės analize ir įvairia papildoma aktualia kiekybine ir kokybine informacija. Lietuvos atveju, atlikus analizę, buvo pasirinkti du pagrindiniai ir keturi papildomi rodikliai. Remiantis pagrindiniais rodikliais, apskaičiuojami orientaciniai AKR normų dydžiai. Kredito ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos buvo pasirinktas kaip pagrindinis rodiklis dėl šio rodiklio patikimumo prognozuojant finansų krizes. Orientacinės normos nustatomos didesnės už 0 proc., jei kredito ir BVP santykis yra reikšmingai didesnis nei jo ilgalaikė kaitos tendencija. Papildomi rodikliai parodo aktualių finansų ir ekonomikos sričių, susijusių su AKR taikymu, būklės tvarumą ir suteikia papildomą informaciją dėl AKR orientacinių normų pagrįstumo. Galutinis sprendimas dėl AKR normos Lietuvoje bus pirmiausia grindžiamas pagrindiniais ir papildomais rodikliais, tačiau galiausiai priimamas vadovaujantis ir ekspertiniu vertinimu. Atsižvelgiant į dinamišką makroprudencinės politikos raidą, ateityje AKR normai nustatyti naudojamų pagrindinių bei papildomų rodiklių sąrašas ir AKR normos nustatymo metodika gali kisti.

¹ Basel Committee on Banking Supervision (2010 rev 2011) Basel III: A global regulatory framework for more resilient banks and banking systems: http://www.bis.org/publ/bcbs189.pdf.
² 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB.
³ Lietuvos banko valdybos nutarimas „Dėl makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo“, Nr. 03-31, 2015 m. kovo 12 d.

Nuo 2009 metų krizės Baltijos šalyse dažnai keliamas klausimas apie užsienio bankų verslo modelių ypatumus. Skandinavijos bankų patronuojamieji bankai, veikiantys Baltijos šalyse, taikomus verslo modelius gerokai pakeitė, tačiau jie ir toliau kelia susirūpinimą. Šio darbo tikslas – nustatyti, kokios rūšies verslo modelius yra pasirinkę Baltijos šalyse veikiantys užsienio bankai, įvertinti šiuos modelius ir jų keliamus iššūkius, taip pat pateikti rekomendacijas, kaip su nustatytais iššūkiais būtų galima susidoroti.
Atlikta literatūros apžvalga parodė, kad toks metodas kaip verslo modelio paveikslas (angl. Business Model Canvas) gali būti taikomas bankų verslo modelių analizei, tačiau turi būti atsižvelgiama į bankininkystės verslo ypatumus. Empirinis tyrimas atliktas naudojant kiekybinių ir kokybinių metodų derinį ir jį taikant devynių Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modeliams išanalizuoti. Koncentruojamasi į atskirų verslo modelio komponentų kompleksinę analizę, jai taikant sukurtą verslo modelio indikatorių sistemą. Verslo modelių analizė atlikta naudojant tik viešai prieinamą informaciją, kuri yra ribota ir nestandartizuota.
Nustatytos tokios Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modelio pagrindinės savybės: tai mažmeninis bankas, vykdantis veiklą vienoje jurisdikcijoje, labai priklausantis nuo patronuojančio banko sprendimų, vengiantis rizikos, dedantis pastangas gauti daugiau nepalūkaninių pajamų ir pasiekti didesnį veiklos efektyvumą, besiorientuojantis į banko saugumą (vykdo riziką ribojančius normatyvus su didele atsarga), jo pelningumas vidutinis ir pelningumo tendencija ateityje neigiama. Nustatyta, kad jei šie bankai veiklą vykdys taip, kaip vykdo šiuo metu, jų galimybės generuoti priimtinas grąžas ateityje bus problemiškos. Didžiausių galimybių bankams, esant žemų palūkanų normų aplinkai, teiktų palūkanas uždirbančių aktyvų didinimas. Aktyvesnis mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kreditavimas, ypač orientuojantis į produktyvius sektorius ir inovatyvias įmones, galėtų duoti geriausią rezultatą bankams ir Lietuvos ekonomikai. Kad pasiektų šį tikslą, bankai turi laikyti MVĮ finansavimą strateginiu prioritetu, atlikti fundamentalius pokyčius kreditavimo politikoje. Europos Sąjungos ir vietinės valdžios institucijos, teikdamos finansinę paramą MVĮ, dar labiau sustiprintų šį sektorių, o tai skatintų bankus aktyviau finansuoti MVĮ.
Bankų verslo modelių analizė yra naujas požiūris bankininkystėje. Šiame straipsnyje pirmą kartą pateikiama išsamesnė Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modelių analizė. Straipsnis turėtų būti naudingas finansų priežiūros institucijoms ir centriniams bankams, taip pat Skandinavijos bankams, rengiantiems patronuojamųjų bankų strategijas, ir valdžios atstovams, kurie yra atsakingi už šalies bankų sistemos strategiją ir MVĮ sektoriaus stiprinimą.

JEL klasifikacija: G21, M21.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas¹ įpareigoja Lietuvos banką vykdyti makroprudencinę politiką, kuria siekiama prisidėti prie finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Vadovaudamasis šiuo įstatymu, Lietuvos bankas 2015 m. kovo 12 d. patvirtino Makroprudencinės politikos strategiją². Joje nustatomi pagrindinis ir tarpiniai makroprudencinės politikos tikslai bei priemonės šiems tikslams pasiekti. Strategijoje taip pat numatoma makroprudencinės politikos sprendimų priėmimo ir viešinimo bei Lietuvos banko bendradarbiavimo su kitomis institucijomis tvarka. Šiame teminiame straipsnyje išsamiau paaiškinamas naujų makroprudencinės politikos funkcijų praktinio įgyvendinimo Lietuvoje modelis ir atskleidžiami pagrindiniai principai, kuriais vadovaudamasis Lietuvos bankas priima makroprudencinės politikos sprendimus.
Lietuvos bankas makroprudencinės politikos sprendimus priima nepriklausomai, atsižvelgdamas į tuo metu Lietuvoje esančią ekonominę situaciją ir reguliacinę aplinką. Priimant sprendimus, svarbu įvertinti tuo metu vykdomą tiek pinigų, tiek fiskalinę politiką ir mikroprudencinę priežiūrą, nes šios skirtingos politikos kryptys yra glaudžiai susijusios. Taikant makroprudencines priemones, taip pat svarbu atsižvelgti į mikroprudencinius sprendimus, nes šių sričių priemonės yra artimos. Mikroprudencinės priežiūros tikslas – palaikyti atskirų finansų įstaigų saugumą ir patikimumą, o makroprudencinės politikos tikslas – palaikyti finansų sistemos kaip visumos stabilumą. Makroprudencine politika nustatomi (ir keičiami) minimalūs reikalavimai, taikytini atskiroms finansų įstaigoms atsižvelgiant į visos finansų sistemos būklę. Pinigų politiką įvertinti svarbu todėl, kad ji veikia kredito rinką, o fiskalinę politiką – todėl, kad įvairūs mokesčiai ar tam tikrai veiklai finansuoti skiriamos valstybės išlaidos gali sudaryti palankias sąlygas disbalanso finansų sektoriuje susidarymui.
Taikomos makroprudencinės politikos priemonės yra derinamos su Lietuvos valstybinėmis institucijomis (Seimu, Finansų ministerija), ESRV, ECB ir kitomis tarptautinėmis institucijomis. Lietuvos bankas, priimdamas makroprudencinės politikos sprendimus, bendradarbiauja su ECB, kuris pagal Bendrą priežiūros mechanizmą reglamentuojančius teisės aktus gali sugriežtinti nacionalinių institucijų taikomus reikalavimus, susijusius su kai kuriomis ES mastu suderintomis makroprudencinės politikos priemonėmis.
Rizika finansų stabilumui gali kilti tiek dėl vidaus, tiek dėl išorės veiksnių, o jie laikui einant keičiasi, todėl praktinis makroprudencinės politikos įgyvendinimas yra sudėtingas uždavinys. Be to, taikant makroprudencines priemones, paprastai kaštų patiriama iš karto, o nauda išryškėja tik ilguoju laikotarpiu. Siekiant efektyvesnio makroprudencinės politikos įgyvendinimo, pravartu pagrindinį makroprudencinės politikos tikslą – prisidėti prie finansų sistemos kaip visumos stabilumo, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, kad būtų užtikrintas tvarus finansų sektoriaus įnašas į ekonomikos augimą, – sukonkretinti skiriant penkis tarpinius tikslus³:

1. riboti perteklinį kredito augimą, pernelyg didelį finansinį svertą⁴ ir siekti jų išvengti;
2. riboti pernelyg didelį turto ir įsipareigojimų terminų neatitikimą, pernelyg didelę užsienio valiutos kurso ir likvidumo riziką finansų sistemoje ir siekti jų išvengti;
3. riboti pernelyg didelę pozicijų koncentraciją tam tikruose ekonominės veiklos sektoriuose pagal turto rūšį ar kitus kriterijus;
4. riboti sisteminį poveikį galinčias turėti netinkamas finansų įstaigų paskatas, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų;
5. stiprinti finansų rinkos infrastruktūros atsparumą.

Tarpinių tikslų Lietuvos bankas sieks turėdamas galimybę panaudoti bent vieną konkrečiam tikslui pasiekti skirtą makroprudencinės politikos priemonę. Straipsnyje plačiau apžvelgiamos šiuo metu Lietuvoje jau taikomos ir artimiausiu metu taikysimos makroprudencinės politikos priemonės. Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse makroprudencinės politikos vykdymas yra nauja sritis, todėl tikėtina, kad, sukaupiant vis daugiau praktinės patirties, jo principai keisis. Siekdamas užtikrinti efektyvų makroprudencinės politikos vykdymą atsižvelgiant į nuolat besikeičiančią aplinką, Lietuvos bankas numatė, kad makroprudencinės politikos strategija būtų įvertinama ir prireikus atnaujinama mažiausiai kartą per trejus metus.

¹ Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 8, 11, 27, 51, 55 straipsnių, 2 priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo septintuoju skirsniu ir 52 straipsniu įstatymas (2014 m. rugsėjo 18 d., Nr. XII-1097). Teisės aktų registras, 2014-09-23, Nr. 2014-12712.
² Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo (2015 m. kovo 12 d., Nr. 03-31).
³ Šie tarpiniai tikslai yra apibrėžti Makroprudencinės politikos strategijoje.
⁴ Finansinio sverto rodiklis yra skaičiuojamas kaip turto (bei nebalansinių įsipareigojimų) ir bankų nuosavybės santykis.

Straipsnyje nagrinėjami rodikliai, kurie galėtų iš anksto įspėti apie didėjančią sisteminę riziką Lietuvoje esant dideliam kredito augimui. Sudarytas ankstyvo įspėjimo rodiklių rinkinys galėtų būti naudingas taikant makroprudencinės politikos priemones, ypač anticiklinį kapitalo rezervą. Atrinkti rodikliai padėtų sudaryti pradines įžvalgas, ar bankai turėtų kaupti papildomą kapitalo rezervą ir taip didinti savo atsparumą finansinio ciklo plėtros fazėje. Dėl trumpų Lietuvos duomenų eilučių, apimančių tik vieną sisteminės bankų krizės laikotarpį, tyrimas pirmiausia remiasi kitais tarptautiniais tyrimais, ypač – Europos sisteminės rizikos valdybos ekspertų grupės gautais rezultatais, kuriais buvo remtasi sudarant rekomendaciją dėl anticiklinio rezervo normų nustatymo rekomendacijų (ESRB 2014/1). Kaip nustatyta daugelyje tyrimų, straipsnyje parodoma, kad kredito ir BVP santykio nuokrypis nuo ilgo laikotarpio tendencijos (kredito ir BVP santykio atotrūkis) yra tinkamas ankstyvo įspėjimo apie finansų krizes rodiklis Lietuvoje. Tačiau atotrūkio įvertinimas susijęs su neapibrėžtumu, nes ilgo laikotarpio tendencija yra nestebimas dydis. Norint sumažinti neapibrėžtumą, ilgo laikotarpio tendencijos vertinimas buvo papildytas prognoze ir čia pateikiamas labiausiai tikęs metodas, kuris galėtų būti kaip alternatyva pasiūlytajam Bazelio bankų priežiūros komiteto. Be to, atrinkti papildomi ankstyvo įspėjimo rodikliai, kurie pateikia apibendrinančią informaciją iš kelių sričių, padedančių susidaryti nuomonę apie bendrą Lietuvos ekonomikos būklę. Išankstinio įspėjimo rodiklių naudingumas buvo įvertintas ir trims Baltijos šalims kartu (Lietuvai, Latvijai ir Estijai).

JEL klasifikacija: C40, G01.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnyje nagrinėjamos šešių pasitikėjimo indeksų prognostinės savybės. Tyrime orientuojamasi į trumpojo laikotarpio sektorines ekonominio aktyvumo prognozes, stengiantis išnaudoti ankstyvą apklausų duomenų paskelbimą. Kadangi visi šeši Europos Komisijos skelbiami pasitikėjimo indeksai analizuojami kartu, tai įgalina palyginti jų savybes ir turimą naudingos informacijos kiekį. Viena iš prognozavimui svarbių pasitikėjimo indeksų savybių yra lygio kintamojo inertiškumas, kas motyvuoja analizėje atsižvelgti ne tik į indekso lygį, bet ir į jo pokyčius. Mūsų vertinimu, iš nagrinėtų pasitikėjimo indeksų, patikimiausiai ateities aktyvumo pokyčius nusako vartotojų, statybos bei bendrasis pasitikėjimo indeksai. Ar pasitikėjimo indeksai turi papildomos naudingos informacijos, kurios nėra kituose ekonominiuose rodikliuose, tyrėme pasitelkdami faktorinius modelius. Rezultatai rodo, kad tam tikro sektoriaus pasitikėjimo indeksas taip pat gali būti naudingas prognozuojant ir kitų ekonominių sektorių aktyvumą. Straipsnyje iš kitų atvejų išskyrėme vartotojų pasitikėjimo ir privataus vartojimo ryšį, kuris buvo nagrinėjamas detaliau. Mūsų nuomone, vartotojų pasitikėjimo indeksas gali būti interpretuojamas kaip atspindintis vartotojų taupymo normą.

JEL klasifikacija: C33, C53.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiuo straipsniu analizuojamas migracijos ir šalių dydžio sąryšis. Jis paaiškina, kodėl didelės šalys (pagal populiacijos dydį) turi mažesnę migrantų dalį savo populiacijose. Pirma, mes išanalizavome duomenis, po to sukūrėme makroekonominį modelį su tarptautine prekyba ir migracija, kuris paaiškina stilizuotus faktus. Į modelį įtraukiami šalių dydžiai, kurie lemia, kad prekės pagamintos didesnėje šalyje yra pigesnės palyginti su prekėmis pagamintomis mažesnėje šalyje. Didesnis darbo užmokestis mažesnėje šalyje paskatina imigraciją į šią šalį.

JEL klasifikacija: F16, F22.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Naujausiuose debatuose apie augimo priežastis reikia atsižvelgti į du skirtingus aspektus: paslaugų eksporto svarbą ir paties eksporto išmanymą. Šiame straipsnyje mes nagrinėjame eksporto padėtį Lietuvoje, išskirdami šiuolaikinių/aukštųjų technologijų sektorius, ypatingą dėmesį skirdami paslaugoms. Nustatėme, kad aukštųjų technologijų prekių eksporto dalis visame eksporte procentais paskutinį dešimtmetį apskritai padidėjo – nuo mažiau negu 4 % viso prekių eksporto iki daugiau negu 10 %. Tačiau blogiausiu krizės laikotarpiu (2009 m.) tik šiuolaikinių paslaugų eksporto augimas buvo teigiamas. Kalbant apie paslaugų užsienio paklausą, ypač šiuolaikinių paslaugų, per paskutinį dešimtmetį ji smarkiai pasikeitė. Šiuo metu pagrindinė šiuolaikinių paslaugų partnerė yra Vokietija, o pagrindinė visų paslaugų, kaip ir visų prekių, eksporto šalis yra Rusija. Kalbant apie visas prekes, kitos, ne ES šalys buvo svarbesnės 2004 m., negu mūsų dienomis. Šiuolaikinių paslaugų eksportui svarbiausios tampa ne ES šalys. Be to, mes pateikiame paprastą ekonometrinį modelį, kuriame nagrinėjame realiojo efektyviojo kurso (REK, keliais būdais pakoreguoto) poveikį skirtingai realiojo eksporto rūšiai ir pagal prekybos apimtis (pagal paslaugų ir prekių prekybą) įvertintą užsienio paklausą, remdamiesi realiojo BVP arba BPV (bendrosios pridėtinės vertės) duomenimis. Atrodo, kad šiuolaikinių paslaugų eksporto negalima paaiškinti konkurencingumo ar paklausos veiksniais. Mūsų modeliuose lemiamas veiksnys yra eksportas ankstesniu laikotarpiu. Šiuolaikinių paslaugų rezultatas yra gana geras visose specifikacijose ir taikant skirtingus realiuosius efektyviuosius kursus. Išimtys susijusios su modeliu su BVP užsienio paklausa, įvertinta pagal mažiausių kvadratų modelį (MKM), kuriame tam tikrą reikšmę šiuolaikinių paslaugų eksportui, atrodo, turi ir užsienio paklausa. Tačiau visų paslaugų ir tradicinių paslaugų eksportui užsienio paklausa turi reikšmės dažniau ir taikant skirtingus realiuosius efektyviuosius kursus, ypač taikant bendresnę užsienio paklausos priemonę, pagrįstą realiuoju BVP. Prekių ir paslaugų eksporto REK yra svarbesnis, jeigu jis koreguojamas pagal VKI tiek BVP, tiek BPV pagrįsta užsienio paklausa, ir dažniausiai trumpuoju laikotarpiu.

JEL klasifikacija: F14, F43, C22.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Piktnaudžiavimas rinka bendrąja prasme gali būti apibūdintas kaip tam tikras neteisėtas ir nesąžiningas elgesys finansų rinkose. Plačiąja prasme piktnaudžiavimas rinka gali pasireikšti pasinaudojimu viešai neatskleista informacija (VNI), manipuliavimu rinka ar bet kokiu kitu elgesiu, kas pažeidžia skaidrų ir efektyvų finansų rinkų veikimą. Šiame tyrime analizuojamas vienas rimčiausių pažeidimų finansų rinkose – pasinaudojimas VNI – gali būti apibrėžiamas kaip ekonominio elgesio forma: VNI žinantys asmenys, patys sudarydami sandorius arba atskleisdami konfidencialią informaciją tretiesiems asmenims, siekia gauti naudos iš jiems žinomos VNI. Ta nauda gali būti pelnas iš akcijų kainų pokyčių arba galimybė išvengti nuostolių. Kai prekyba vyksta investuotojams naudojantis VNI, pažeidžiamas rinkos vientisumas, skaidrumas ir stabilumas, susidaro asimetrinė informacija ir dėl nesąžiningų prekiautojų uždirbamo didesnio pelno su mažesne rizika didėja investuotojų nelygybė. Dėl šių priežasčių ilgainiui bliūkšta pasitikėjimas vertybinių popierių rinka, smunka likvidumas ir mažėja šios rinkos efektyvumas.
Pagrindiniai pasinaudojimo VNI požymiai yra šie: prekiautojų skubėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, neįprasti pavedimai, prekiautojų abejingumas kainai, kuria būtų vykdomas pavedimas, suaktyvėjusi emitento vadovų ir pagrindinių akcininkų prekyba, apyvartos ir kainos pokyčiai prieš esminį įvykį, neįprasti finansų maklerio įmonių ir kredito įstaigų darbuotojų sandoriai ir reikšmingai pasikeitusi prekiautojo investavimo elgsena. Viena iš indikacijų dėl naudojimosi VNI yra ir reikšmingas akcijos kainos kilimas ar kritimas arba apyvartos reikšmingas išaugimas prieš bendrovei paskelbiant apie svarbų esminį įvykį. Pavyzdžiui, jei asmuo turi svarbios konfidencialios informacijos, kurią paskelbus akcijų kaina gerokai pakiltų, jis pradeda pirkti didelį kiekį akcijų ir taip bendrovės akcijų kaina pakyla dar prieš bendrovei paskelbiant naujieną.
Šio tyrimo tikslas – ištirti AB NASDAQ OMX Vilnius biržoje prekiaujamų akcijų rinkos skaidrumą, jį galima suprasti kaip prekybos, kurioje nėra piktnaudžiaujama rinka, mastą. Tyrimo esmė – nustatyti reikšmingus kainų ir apyvartų pokyčius prieš svarbius esminius įvykius, nes kainų ir (ar) apyvartų reikšmingi pokyčiai prieš naujieną signalizuoja, kad galimai buvo pasinaudota VNI, o tai yra viena iš piktnaudžiavimo rinka formų.
Atliekant tyrimą buvo remiamasi kitų valstybių, ypač Jungtinės Karalystės, priežiūros institucijų tyrimų metodais.

Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į gyvybės draudimo produktų įvairovę rinkoje, atliko fiziniams asmenims siūlomų universalaus kaupiamojo gyvybės draudimo produktų su garantuotomis palūkanomis analizę, siekdamas supažindinti su šių produktų samprata, privalumais ir trūkumais, taip pat standartinių prielaidų pagrindu atskleisti bei palyginti šiems produktams taikomų garantuotų palūkanų ir mokesčių dydžius, įvertinti jų įtaką sukauptam kapitalui. Rengiant šią medžiagą naudoti draudimo įmonių pateikti duomenys.

Lietuvos bankas atliko Lietuvos strateginio siekio – euro įvedimo 2015 m. prisijungiant prie euro zonos – galimo poveikio šalies ekonomikai kiekybinį vertinimą ir parengė šio vertinimo apžvalgą. Joje pateikiamas euro įvedimo galimos ekonominės naudos kiekybinis vertinimas, taip pat vertinama, kokio dydžio galėtų būti su euro įvedimu susijusios sąnaudos ir papildomos Lietuvos finansinės įmokos bei įsipareigojimai tarptautinėms institucijoms.
Kiekybinio tyrimo rezultatai rodo, kad teigiamas euro įvedimo poveikis būtų ilgalaikis ir gerokai viršytų trumpalaikio pobūdžio sąnaudas bei papildomų Lietuvos finansinių įmokų dydį. Tačiau tam, kad šalis kuo geriau pasinaudotų priklausymo euro zonai privalumais, reikėtų, kad ūkis sumažėsiančių palūkanų normų laikotarpį efektyviai panaudotų konkurencingumui padidinti, o kryptinga ekonominė politika užtikrintų fiskalinį tvarumą ir makroekonominį stabilumą. Svarbu pabrėžti, kad euro įvedimo galimas teigiamas poveikis įvertintas konservatyviai, atsižvelgiant į Lietuvoje 2013 m., t. y. santykinai ramiu laikotarpiu, susiklosčiusius palyginti nedidelius palūkanų normų skirtumus tarp atitinkamų finansinių sandorių litais ir eurais (paskolų, indėlių, skolos vertybinių popierių ir kt.). Tačiau euro įvedimo nauda taptų dar didesnė palūkanų normų nestabilumo laikotarpiais – priklausymas euro zonai kartu su tinkama šalies ekonomine politika leistų išvengti tokių palūkanų normų šuolių, kokie buvo Lietuvoje 2008–2009 m.