DUK

Klausimas
Vartojimo kreditai
	Kredito atostogos ir kredito restruktūrizavimas
	Ar Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnio nuostatos taikomos ir atsinaujinančio vartojimo kredito produktui, t. y. vartojimo kredito produktui, kuris neturi nustatyto mokėjimo grafiko ir fiksuoto galutinio grąžinimo termino?
	Ar atidedant vartojimo kredito sutartyje įtvirtintų įmokų mokėjimą Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka galima viršyti vartotojo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio (DSTI) reikalavimus?
	Ar gali būti atidedamas administravimo mokestis, jeigu vartojimo kredito sutartyje nebuvo numatytos palūkanos, tačiau nustatytas administravimo mokestis?
	Ar administravimo mokestis įmokų pagal vartojimo kredito sutartį atidėjimo laikotarpiu gali būti skaičiuojamas, vartojimo kredito gavėjui jį sumokant pasibaigus atidėjimo laikotarpiui?
	Gal galite pateikti pavyzdžių dėl pajamų sumažėjimo „ne mažiau kaip trečdaliu“? Ar pajamų sumažėjimą būtų teisinga skaičiuoti tokiu būdu: išvedamas paskutinių 4 mėnesių, kada vartotojo pajamos dar nebuvo sumažėjusios, vidurkis ir jis lyginamas su vartotojo pateiktoje darbovietės pažymoje nurodyta informacija apie sumažėjusias pajamas?
	Vartojimo kredito davėjui ir vartojimo kredito gavėjui susitarus atidėti įmokas 3 mėnesių laikotarpiui (vartotojas moka tik palūkanas) ir pailginant vartojimo kredito grąžinimo terminą, taikant vartojimo kredito sutartyje nustatytą palūkanų normą, kai kuriais atvejais bendra vartojimo kredito kaina gali viršyti bendrą vartojimo kredito sumą. Ar tokiu atveju vartojimo kredito kainos viršijimas būtų laikomas Vartojimo kredito įstatymo pažeidimu, ir vartojimo kredito davėjas savo iniciatyva privalėtų sumažinti vartojimo kredito kainą, pavyzdžiui, palūkanų normą, ir (arba) administravimo mokestį tam, kad bendra vartojimo kredito kaina neviršytų bendros vartojimo kredito sumos?
	Ar vartojimo kredito gavėjo prašymas atidėti įmokas turėtų būti išnagrinėtas per bendrą skundų (raštų) nagrinėjimo terminą, t. y. ne ilgiau kaip per 15 darbo dienų?
	Tuo atveju, kai vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas susitaria atidėti įmokas, ar tinkamu vartotojo informavimu būtų laikomi veiksmai, jeigu vartojimo kredito davėjas ir vartojimo kredito gavėjas naujų vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų nepasirašo, tačiau naujas vartojimo kredito grąžinimo grafikas vartojimo kredito gavėjui pateikiamas vienu iš šių būdų: a) nurodomas vartotojo asmeninėje paskyroje; b) pridedamas prie atsakymo dėl įmokų atidėjimo ir vartotojui išsiunčiamas elektroniniu paštu?
	Ar vartojimo kredito davėjas gali atidėti įmokų mokėjimą trumpesniam terminui, nei nurodyta vartojimo kredito prašyme (pvz., klientas prašo atidėti įmokas 2 mėnesiams, tačiau kreditorius, atsižvelgdamas į naudojamos sistemos galimybes, įmoką gali atidėti tik 20 dienų, po to šį terminą pailgindamas dar vienam mėnesiui)? Ar tokiu atveju klientas turėtų mokėti palūkanas už 2 mėnesius iš karto, ar iš pradžių vienos įmokos palūkanas, o po to kito mėnesio palūkanas?
	Ar visi toliau nurodyti įmokų atidėjimo būdai būtų tinkami: 1) vartojimo kredito gavėjas įmokų atidėjimo laikotarpiu moka tik palūkanas, o 4-tą mėnesį sumoka per 3 mėnesius atidėtą kredito sumą ir 4-to mėnesio kredito kainą (vėlesnės įmokos mokamos taip, kaip buvo numatyta pradiniame vartojimo kredito grąžinimo grafike); 2) vartojimo kredito gavėjas įmokų atidėjimo laikotarpiu moka tik palūkanas, o likusi grąžinti vartojimo kredito suma išdėstoma likusiam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui jo neilginant, taikant vartojimo kredito sutartyje numatytus administravimo mokesčio ir palūkanų procentinius dydžius; 3) vartojimo kredito gavėjas įmokų atidėjimo laikotarpiu moka tik palūkanas, o likusi grąžinti vartojimo kredito suma išdėstoma pailginant vartojimo kredito grąžinimo terminą, taikant vartojimo kredito sutartyje numatytus administravimo mokesčio ir palūkanų procentinius dydžius?
	Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnyje numatyta, jog viena iš būtinų sąlygų atidėti įmokas yra aplinkybė, kad vartojimo kredito gavėjas nebetenkina nustatytų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimų. Ar tai reiškia, kad vartojimo kredito davėjas turi surinkti informaciją iš kliento ir duomenų bazių (atlikti pakartotinį kreditingumo vertinimą), ar užtenka įvertinti iš kliento gautą informaciją apie pajamų (įsipareigojimų) pokyčius?
	Ar vartojimo kredito davėjas gali reikalauti įrodymų pagrįsti, kad vartojimo kredito gavėjas atitinka Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytas aplinkybes?
	Ar, vykdydamas Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnio 1 dalies nuostatas, vartojimo kredito davėjas gali atidėti įmokas, jeigu vartojimo kredito gavėjo DSTI santykis viršija teisės aktuose nustatytus reikalavimus?
	Ar vartojimo kredito davėjas privalo rinkti įrodymus, kad yra visos Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnyje nurodytos aplinkybės, t. y. įvertinti vartotojo kreditingumą, nustatyti DSTI santykio viršijimą ir surinkti pajamų netektį, nutrūkusią santuoką ar kitas nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus?
	Pažymėtina, kad kriterijaus „netenka ne mažiau kaip trečdalio pajamų“ turinys ir taikymas nėra aiškus, nes: 1) žodis „netekti“ suteikia pagrindo manyti, jog kalbama apie atvejus, kai pajamų praradimas (netekimas) įvyko nepriklausomai nuo asmens valios (neteko versus atsisakė); 2) taip pat nėra aišku, ar nurodytą kriterijų atitinka atvejai, kai asmuo gauna pajamas, vykdydamas individualią veiklą, ir pajamų netekimą gali lemti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, tiek paties asmens sprendimas sumažinti veiklos apimtis, tiek nuo šio asmens nepriklausančios aplinkybės, kaip antai, pirkėjų užsakymų sumažėjimas; 3) lingvistiškai aiškinant pakeitimų turinį į atvejus „netenka ne mažiau kaip trečdalio pajamų“ galėtų patekti ir atvejai, kai asmuo pats sąmoningai pasiima nemokamas atostogas ilgam laikotarpiui ir tokiu būdu lemia situaciją, jog jo pajamos sumažėja (Darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalis). Manytina, kad 2 ir 3 punktuose nurodyti atvejai automatiškai neatitinka atsakingojo skolinimo tikslo ir esmės, nes tokiu atveju teisė reikalauti atidėti įmokas kiltų ir būtų siejama ne su darbuotojo finansiniu nepajėgumu vykdyti įsipareigojimus, o su jo paties sąmoningu sprendimu atsisakyti pajamų nemokamų atostogų laikotarpiu. Prašome Lietuvos banką pateikti nuomonę šiuo klausimu.
	Ar asmuo Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnio teikiamomis kredito atostogomis gali pasinaudoti tik vieną kartą vartojimo kredito laikotarpiu, ar kiekvieną kartą, kai iš naujo susiduria su finansiniais sunkumais, t. y. keletą kartų tos pačios paskolos turėjimo laikotarpiu?
	Sudaryta susietojo vartojimo kredito sutartis, kurioje numatyta, kad tam tikrą laikotarpį (pvz., pirmus 3 mėnesius) ar visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį vartojimo kredito gavėjas gali nemokėti palūkanų. Jeigu kreditorius atidėtų įmokas, pavyzdžiui, 3 mėnesiams, ar jis turėtų teisę atidėtoms įmokoms taikyti vartojimo kredito sutartyje nenustatytus mokesčius (pvz., vidutines įmonėje taikomas palūkanas)?
	Ar, atidedant įmokas Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnyje nustatyta tvarka, gali būti atidedamas administravimo mokestis, jeigu vartojimo kredito sutartyje palūkanos nenustatytos, o numatytas tik administravimo mokestis?
	Ar, atidedant įmokas Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnyje nustatyta tvarka, administravimo mokestis atidėjimo laikotarpiu gali būti skaičiuojamas, tačiau vartojimo kredito gavėjas jį sumoka tik atidėjimo laikotarpiui pasibaigus?
	Kaip elgtis tais atvejais, kai vartojimo kredito gavėjas teikia prašymą atidėti įmokas, tačiau prašymo pateikimo metu jo DSTI santykis yra 35 proc. (vartojimo kredito davėjas būtų linkęs atidėti įmokas)?
	Jeigu susituokusiam asmeniui buvo suteiktas asmeninis vartojimo kreditas, ar privaloma vadovautis Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsniu tuo atveju, kai sumažėja kliento sutuoktinio pajamos, sutuoktinis miršta ir pan.?
	Vartojimo kredito įstatymo 18(1) straipsnyje nurodyta, kad vartojimo kredito davėjas vartojimo kredito gavėjo prašymu privalo atidėti įmokų, išskyrus palūkanas, mokėjimą. Ar teisingai suprantame, kad ši įstatymo nuostata taikoma toms vartojimo kredito sutartims, kuriose yra nustatytos palūkanos, ir netaikoma vartojimo kredito sutartims be palūkanų?
	Ar tinkamai suprantame, kad įpareigojimas vartojimo kredito davėjams atidėti įmokas galioja tik nenutrauktoms sutartims (t. y. privalome atidėti kliento įmoką, jeigu vartojimo kredito sutartis galioja)?