Apžvalgos ir leidiniai

Kol euro zonos (EZ) palūkanų normos mažėjo 2015–2019 m., reaguodamos į Europos Centrinio Banko vykdomą pinigų politikos švelnėjimą, Lietuvoje paskolų palūkanų normos didėjo. Nors vėliau pandemijos metu Lietuvoje veikiantys bankai šiek tiek sumažino palūkanų normas, skolinimosi kaina vis dar išlieka padidėjusi ir viena didžiausių EZ. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl didėjo bankų paskolų palūkanų normos Lietuvoje. Tuo tikslu analizuojami praeities įvykiai ir praktiniai palūkanų kainodaros aspektai Lietuvos bankų sektoriuje, sudaromas palūkanų kainodaros ekonometrinis modelis. Straipsnio rezultatai parodo, kad pastarųjų septynerių metų paskolų palūkanų normų pokyčius lėmė bankų maržų kaita, kuri buvo daugiausiai susijusi su paskolų rinkos koncentracijos pokyčiais.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Apžvalgoje pateikiamos pagrindinės įžvalgos dėl finansų rinkos dalyvių atliekamų visos veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimų. Apžvalga pagrįsta išvadomis, gautomis Lietuvos bankui vykdant finansų rinkos dalyvių priežiūrą, bei 20 finansų rinkos dalyvių (bankų, elektroninių pinigų įstaigų, mokėjimo įstaigų) rizikos vertinimų analize, taip pat pateikiama analizės metu pastebėtos gerosios praktikos ir atvejų, kuriais rizikos vertinimas turėtų būti tobulintinas, pavyzdžių.

Visą straipsnį rasite.

Naujai išleistame Lietuvos banko ekspertų straipsnyje „Skaitmeninės centrinių bankų valiutos: diskusijų verpetuose“ apžvelgta centrinių bankų skaitmeninių valiutų samprata ir tipologija, skirtingų pasaulio centrinių bankų iniciatyvos, aptartas galimas skaitmeninių valiutų poveikis pinigų politikai ir finansiniam stabilumui.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokį poveikį centrinių bankų veiklai gali turėti privačios virtualiosios valiutos ir centrinių bankų skaitmeninės valiutos (angl. central bank digital currencies, sutr. CBDC). Straipsnyje diskutuojama apie pinigų istorijos epizodus, kurių metu bankų sektoriui iškilę iššūkiai ir jų sprendimo alternatyvos buvo stebėtinai panašūs į tuos, su kuriais susiduria šiuolaikiniai centriniai ir komerciniai bankai. Viena iš straipsnio išvadų yra ta, kad privačios virtualiosios valiutos, kaip ir ankstesnės privačios pinigų sistemos, yra nepajėgios panaikinti valstybės reguliuojamų pinigų sistemos, bet skatina ją tobulinti. Svarstymai, ar centriniai bankai turėtų išleisti CBDC, kelia klausimų, į kuriuos centrinių bankų pirmtakai XIX a. atsakė atsiskirdami nuo komercinės bankininkystės. Dvi didžiausios visuotinai prieinamų CBDC problemos – bankų indėlininkų bėgimo į centrinį banką rizika ir centrinio banko įsitraukimas į ūkio kreditavimą – tebėra bet kokios žinomos CBDC schemos atveju, nors mastas gali skirtis. Viltys padedant CBDC padidinti pinigų politikos veiksmingumą atrodo gerokai perdėtos. Centriniai bankai, reaguodami į skaitmenizacijos iššūkius, turėtų suderinti tris tikslus – suteikti visuomenei saugių atsiskaitymų galimybę, nevaržyti privačių inovacijų ir užtikrinti finansinį stabilumą. Siekiant visų šių tikslų, neatrodo, kad CBDC yra geriausias pasirinkimas, nors gali būti svarstoma kaip laikina priemonė tose besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, kuriose vis dar didelė visuomenės dalis negauna visaverčių bankinių paslaugų.

JEL klasifikacija: E51, E58, N20.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – sisteminės rizikos rezervo (SRR) – taikymo galimybėmis. Šio rezervo nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse¹. Taisyklėse nurodyta, kad Lietuvos bankas, siekdamas užkirsti kelią sisteminei rizikai arba ją sumažinti, gali nustatyti SRR visam Lietuvos bankų sektoriui arba pavieniams bankams². SRR gali svyruoti nuo 1 iki 5 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos, o rezervo taikymo poreikis bei metodika turi būti peržiūrimi mažiausiai kartą per dvejus metus.
SRR paskirtis – didinti finansų įstaigų atsparumą struktūrinei sisteminei rizikai. Struktūrinė rizika apima rizikas, kylančias dėl finansų sistemos struktūrinių savybių, rizikų pasiskirstymo sistemoje, pavyzdžiui, ji priklauso nuo to, kiek finansų rinkos dalyviai yra susiję tarpusavyje ar kiek finansų sistema yra atspari nepalankiems šokams. Dėl to SRR nustatomas atsižvelgiant į finansų įstaigų įtaką tam tikrai struktūrinei rizikai finansų sistemoje. SRR gali būti taikomas visoms įstaigos turto pozicijoms, t. y. visai įstaigai, arba išskiriant pozicijas šalies viduje, visoje ES arba trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į tai, iš kur kyla sisteminė rizika. Papildomas kapitalo rezervas padidintų finansų įstaigos kapitalo atsargą, kuri būtina, kad įstaiga būtų pajėgi savarankiškai padengti nuostolius net ir įvykus sisteminei finansų krizei, – taip sumažinama šių įstaigų bankroto tikimybė.
Šiuo metu SRR pasitelkiamas daugiausia Šiaurės ir Vidurio Europos šalyse, kuriose SRR taikymas dažniausiai grindžiamas bankų sektoriaus svarba ekonomikai ir didele bankų sektoriaus koncentracija. Didelė dalis šalių taiko SRR tik sisteminės svarbos įstaigoms, nes O-SII kapitalo rezervą laiko nepakankamu, kad būtų tinkamai atsižvelgta į jose įsikūrusių sisteminės svarbos įstaigų keliamą riziką. Mažos ir atviros ekonomikos šalys, prie kurių galima priskirti ir Lietuvą, kaip svarbią struktūrinę riziką finansų sektoriui įvardija ekonomikos kintamumą ir ūkio priklausomumą nuo išorės veiksnių. Kai kurios šalys SRR taiko dėl specifinės struktūrinės rizikos, pavyzdžiui, aukšto neveiksnių paskolų lygio, politinio nestabilumo, įstaigų tarpusavio susietumo ar finansavimo šaltinių kintamumo.
Lietuvos bankų sektorius turi pakankamą kapitalo atsargą ir yra atsparus ekonomikos šokams, be to, netolimoje ateityje bankų sektoriaus laukia keli reguliavimo pakeitimai, kurie gali riboti struktūrinę sisteminę riziką, todėl šiuo metu akivaizdaus poreikio taikyti SRR nėra. Būsimi pakeitimai yra susiję su atidėjinių skaičiavimo pokyčiais ir sisteminės svarbos bankų pertvarkymo sistemos įgyvendinimu. Pakeitimų įtaka dar nėra aiški, o prieš svarstant apie naujų reikalavimų taikymą vertėtų geriau suprasti jau numatytų reguliavimo pokyčių poveikį. Be to, atlikto testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatai parodė, kad šiuo metu Lietuvos bankų sektorius yra gana atsparus nepalankiems ekonomikos šokams, o bankams taikomų kapitalo reikalavimų pakanka, kad būtų atsižvelgta į aktualiausias rizikas.
Nors šiuo metu akivaizdaus poreikio Lietuvoje taikyti SRR nėra, struktūrinė rizika turi būti vertinama nuolat, kad būtų laiku nustatomos grėsmės ir imamasi priemonių joms sumažinti, įskaitant galimybę taikyti SRR reikalavimą ateityje. Struktūrinės rizikos vertinimo metodika dar nėra pakankamai išplėtota, todėl Europos institucijos (ESRV, ECB), ES šalių centriniai bankai, o ir Lietuvos bankas artimiausiu metu ketina skirti daug dėmesio jos plėtotei. Aiškesni struktūrinės rizikos vertinimo kriterijai kartu su tinkamais kiekybiniais kapitalo reikalavimų poveikio vertinimo įrankiais padėtų pasiekti, kad sisteminės struktūrinės rizikos vertinimas ES šalyse būtų labiau suderintas. Kita vertus, makroprudencinės politikos taikymui yra svarbūs ne tik kiekybiniai vertinimai, bet ir ekspertinė nuomonė bei praktinė patirtis. Šalims taikant SRR ir kitus kapitalo rezervus, kaupiama patirtis, kuri suteiks vertingų įžvalgų darant sprendimus ateityje.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

¹ Patvirtinta 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-51.
² Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės Lietuvoje taikomos ne tik bankams, bet ir centrinėms kredito unijoms, todėl Lietuvos bankas makroprudencinius kapitalo rezervus gali nustatyti ir joms.

Suteiktos paskolos sumos ir užstato vertės santykis (angl. loan-to-value ratio, toliau – LTV rodiklis) yra svarbus makroprudencinės stebėsenos rodiklis, padedantis įvertinti tiek pasiūlos, tiek paklausos būklę kredito rinkoje, rinkos dalyvių prisiimamas rizikas bei NT rinkos perkaitimo grėsmes. Ribojant maksimalų leistiną LTV rodiklį siekiama mikroprudencinių ir makroprudencinių tikslų. Mikroprudenciniu požiūriu maksimalus leistinas LTV rodiklis arba minimalus užstato vertės reikalavimas padeda mažinti bankų nuostolius dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo ir skolininko įsipareigojimų nevykdymo tikimybę. Mažesnė individualių paskolų rizika turi teigiamą poveikį visos bankų sistemos stabilumui, tvariai kreditavimo raidai ir subalansuotai ūkio plėtrai, o tai yra esminis makroprudencinio LTV ribojimo siekis.
LTV rodiklių lygį pirmiausia lemia kredito pasiūlos veiksniai, tačiau svarbūs ir paklausos veiksniai. Vertinant iš pasiūlos pusės, pastebimas glaudus empirinis sąryšis tarp vidutinio LTV rodiklio dinamikos ir šalies bankų skolinimo sąlygų vertinimo. Taigi, bankų tolerancija prisiimamai rizikai ir nustatomi reikalavimai užstatui tiesiogiai veikia vidutinį LTV rodiklį šalyje. Žvelgiant iš paklausos pusės, gyventojų pajamų lygis, būsto poreikiai, skolinimosi įpročiai taip pat turi įtakos LTV rodikliams. Be to, didėjant būsto kainoms tampa sunkiau sukaupti pradinį paskolos įnašą, ir jei paskolų rinkoje stiprėja konkurencija, didėja spaudimas bankams mažinti reikalavimus užstato vertei. LTV rodiklio procikliškumas sudaro galimybes stipriau veikti vadinamajam finansinio akceleratoriaus efektui, ir visa tai sustiprina finansinį ciklą: bumo metu augant užstato vertei ir kartu švelnėjant reikalavimams užstato vertei (t. y. didėjant LTV rodikliams), skolinimo apimtys gali didėti itin sparčiai. Taigi, yra poreikis makroprudencinėmis priemonėmis mažinti LTV rodiklių procikliškumą.
Makroprudencinio LTV reikalavimo keitimas gali turėti reikšmingą poveikį bankų ir namų ūkių finansinei elgsenai, o kartu ir būsto bei nuomos rinkoms. Sugriežtinus LTV reikalavimus, dalis asmenų, ketinančių įsigyti būstą, turėtų ilgiau kaupti pradinį įnašą arba būtų priversti pirkti mažesnį būstą. Pernelyg griežti LTV reikalavimai gali kai kuriuos žmones visam laikui „išstumti“ iš būsto rinkos į nuomos rinką.
Vidutinio LTV rodiklio dinamika Lietuvoje pasižymėjo aiškiu procikliškumu – nustatytas teigiamas šio rodiklio dinamikos sąryšis su BVP, kreditavimo aktyvumo ir būsto kainų svyravimais. Nesubalansuoto ekonominio augimo laikotarpiu (2005–2008 m.) daugelio Lietuvoje išduotų būsto paskolų LTV rodikliai buvo dideli, kai kuriais atvejais iš viso nebuvo reikalaujama jokio pradinio įnašo. Šias tendencijas taip pat galėjo reikšmingai sustiprinti ir taikyta valstybės subsidijuojama ir ekonomiškai nepakankamai pagrįsta būsto paskolų draudimo praktika. Bankų nuostoliai, susiję su suteiktomis apdraustomis būsto paskolomis, buvo nedideli, tačiau valstybės įsteigta UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – BPD) nuosmukio metu patyrė žymius nuostolius. Tai patvirtina, kaip svarbu tinkamai ir ekonomiškai pagrįstai vertinti būsto paskolų riziką, ypač jei siūlomas (valstybės subsidijuojamas) būsto paskolų draudimas.
Šiuo metu LTV ribojimas yra taikomas daugelyje ES valstybių, paprastai nustatomas 70–90 proc. maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas. Lietuvoje maksimalaus LTV rodiklio ribojimas iki 85 proc. naujoms būsto paskoloms pradėtas taikyti 2011 m. pabaigoje Lietuvos bankui patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus. Nuostatams įsigaliojus buvo stebimi ilgalaikiai naujų paskolų portfelio struktūros pokyčiai ir vyko paskolų „migracija“ į 80–85 proc. LTV rodiklio intervalą. Makroprudencinio LTV reikalavimo nustatymo poveikis kredito rinkos aktyvumui buvo nežymus, nes šis reikalavimas nustatytas po krizės, kai bankai ir patys nebuvo linkę teikti paskolų su dideliais LTV rodikliais, be to, reikalavimas įsigaliojo po konsultacijų su rinkos dalyviais bei po dviejų mėnesių trukmės pereinamojo laikotarpio.
Per visą laikotarpį nuo makroprudencinio LTV reikalavimo įtvirtinimo Lietuvoje jis nebuvo keičiamas, o šiuo metu susiformavę lūkesčiai dėl maksimalaus 85 proc. LTV dydžio padeda užtikrinti tvarų ir stabilų kredito augimą. Stabilus maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas turi automatinį anticiklinį poveikį – reikalavimas buvo mažai ribojantis po krizės, tačiau spartėjant kreditavimui ir didėjant būsto kainoms jo poveikis gali tapti labiau juntamas. Empirinė mikroekonominiais duomenimis pagrįsta simuliacinė Lietuvos atvejo analizė patvirtino, kad makroprudencinis LTV ribojimas gali padėti reikšmingai sumažinti bankų sistemos (ir kitų finansų rinkos dalyvių) tiesioginius nuostolius dėl NT kainų nuosmukio. Atsižvelgiant į tai, svarbu užtikrinti, kad šis ribojimas būtų tinkamas ir galiotų likus bent keleriems metams iki finansų ciklo nuosmukio fazės pradžios. Saugiausias būdas tai užtikrinti yra nustatyti bazinį LTV reikalavimą (kaip ir yra šiuo metu Lietuvoje), kuris galėtų būti keičiamas išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias ekonomines ir finansines aplinkybes.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – kitų sisteminės svarbos (toliau – sisteminės svarbos) įstaigų kapitalo rezervo normos – taikymo principais Lietuvoje. Šio rezervo normos nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Remiantis Taisyklėmis, kitų sisteminės svarbos įstaigų rezervas gali svyruoti nuo 0 iki 2 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos. Pirmą kartą sisteminės svarbos įstaigų sąrašas ir joms priskirti kapitalo rezervai paskelbti 2015 m. gruodžio 15 d.
Vienas makroprudencinės politikos tarpinių tikslų^1,2 yra riboti sisteminį poveikį galinčių turėti finansų įstaigų netinkamas paskatas, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų ir prisiimamos pernelyg didelės rizikos lygį. Svarbioms finansų įstaigoms patiriant sunkumų, šalių vyriausybės gali būti priverstos šias įstaigas pertvarkyti arba gelbėti. Tokia situacija gali mažinti bankų paskatas prisiimti visuomenės požiūriu optimalų rizikos lygį. Sunkumų patyrusio sisteminės svarbos banko bankrotas galėtų neigiamai paveikti finansų sistemą, o kartu ir visą šalies ekonomiką. Atsižvelgiant į tai, reikalinga papildomomis priemonėmis mažinti tikimybę, kad sisteminės svarbos banko patirti nuostoliai galėtų viršyti jo sukauptą kapitalo rezervą. Papildomas sisteminės svarbos finansų įstaigų kapitalo rezervas nustatomas atsižvelgiant į šių įstaigų svarbą bei potencialią žalą, kurią patirtų šalies finansų sektorius ir visa ekonomika žlugus konkrečiai įstaigai. Nustatytas papildomas kapitalo rezervas leidžia šioms įstaigoms padengti didesnius galimus nuostolius ir taip sumažina šių įstaigų bankroto tikimybę.
Siekdami padidinti sisteminės svarbos bankų atsparumą neigiamiems sukrėtimams, ES šalių makroprudencinės politikos vykdytojai identifikuoja sisteminės svarbos finansų įstaigas ir nustato papildomus šių įstaigų kapitalo rezervus. ES mastu papildomi kapitalo rezervai sisteminės svarbos finansų įstaigoms numatyti KRD IV. Nustatant finansų įstaigos sisteminę svarbą Lietuvoje remiamasi šiais kriterijais: 1) dydžio; 2) svarbos ES ar Lietuvos ekonomikai; c) tarpvalstybinės veiklos svarbos; d) įstaigos ar finansinės grupės ir finansų sistemos tarpusavio susietumo. Finansų įstaigų sisteminės svarbos nustatymas detalizuotas 2014 m. gruodžio 16 d. EBI gairėse³.
Sisteminės svarbos įstaigų sąrašą ir įstaigoms priskirto sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžius Lietuvos bankas numato skelbti kiekvienų metų pabaigoje. 2015 m. Lietuvoje identifikuotos keturios sisteminės svarbos įstaigos. AB SEB bankui, „Swedbank“, AB, ir AB DNB bankui nustatyti 2 proc. punktų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžiai, o AB Šiaulių bankui – 0,5 proc. punkto kapitalo rezervas. Nuo 2016 m. kapitalo rezervo dydžiai bus nustatomi ir skelbiami iki kiekvienų metų gruodžio mėn. Numatoma, kad sisteminės svarbos įstaigoms bus taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis atitinkamam kapitalo rezervui sukaupti⁴. Pavyzdžiui, 2015 m. nustatytos sisteminės svarbos įstaigos papildomą kapitalo rezervo reikalavimą turės tenkinti nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

¹ Pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. atliktus Lietuvos banko įstatymo pakeitimus (2014-09-18, Nr. XII-1097), Lietuvos bankas įpareigojamas nuolat stebėti ir vertinti šalies finansų sistemai kylančias grėsmes, taikyti reikalingas makroprudencinės politikos priemones, identifikuoti sisteminės svarbos finansų įstaigas.
² 2015 m. kovo 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimas Nr. 03-31 „Dėl Makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo“.
³ „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos nustatomos Direktyvos 2013/36/ES (KPD) 131 straipsnio 3 dalies taikymo kitoms sisteminės svarbos įstaigoms (O-SII) įvertinti, sąlygos“ (angl. Guidelines on the Criteria to Determine the Conditions of Application of Article 131(3) of Directive 2013/36/EU (CRD) in Relation to
the Assessment of Other Systemically Important Institutions (O-SIIs)).
⁴ Teisės aktuose nėra numatytas laikotarpis, po kurio įstaigos turi tenkinti šį kapitalo rezervo reikalavimą. Atsižvelgdami į tai, kad įstaigoms greitai pritraukti papildomo kapitalo gali būti sudėtinga, ir į praktiką, susijusią su anticikliniu kapitalo rezervu, taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis.

Eurosistemos vykdoma pinigų politika bei Lietuvos banko taikomos mikro- ir makroprudencinės politikos priemonės reikšmingai veikia Lietuvos kredito rinkos raidą. Tačiau kad tas poveikis būtų efektyvus ir juo būtų užtikrinama tvari kredito rinkos plėtra, būtina tirti, kokie dėsningumai galioja šioje rinkoje, kokie yra kredito sąryšiai su makroekonominiais veiksniais, kurie veiksniai daugiausia lemia kredito rinkos aktyvumą. Šiame straipsnyje nagrinėjami šie klausimai, pasitelkiant keletą paprastų empirinių modelių. Keturi vektoriniai paklaidų koregavimo modeliai skirti analizuoti dinaminius ir kointegravimo sąryšius tarp kredito ir įvairių makroekonominių kintamųjų. Remiantis vadinamuoju nepusiausvyros modeliu taip pat nagrinėjami pasiūlos ir paklausos veiksniai Lietuvos kredito rinkoje pastarąjį dešimtmetį. Taikant panelinių duomenų regresijos modelį siekiama paaiškinti bankų kreditavimo aktyvumą, jį siejant tiek su makroekonominiais, tiek su konkrečių bankų rodikliais.
Vektorinių paklaidų koregavimo modelių rezultatai patvirtina, kad kredito rinkos aktyvumas yra gana glaudžiai susijęs su būsto kainomis ir bendru ekonominio aktyvumo lygiu, tačiau empirinis sąryšis tarp kreditavimo ir nominaliųjų palūkanų normų gana silpnas: kredito bumo metu pamažu didėjančios palūkanų normos beveik neslopino kreditavimo aktyvumo, o po krizės išskirtinai palankių palūkanų normų aplinka nesukėlė staigaus kredito rinkos atsigavimo. Vienas iš esminių veiksnių, lėmusių spartų kredito augimą didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio, buvo žemas pradinis kainų lygis (jis savo ruožtu susijęs su žemu algų ir įsiskolinimo lygiu), dėl kurio šalis turėjo stiprų nominaliosios konvergencijos ir kredito rinkos augimo potencialą.
Vektorinių paklaidų koregavimo modeliais pagrįsta analizė taip pat leidžia daryti įdomias įžvalgas apie kredito vaidmenį abipusio priežastingumo sąryšiuose su kitais ekonominiais kintamaisiais. Empirinė analizė rodo, kad gausus ir pigus kreditas gali stipriai lemti būsto kainų didėjimą, o būsto kainų didėjimo teigiamas poveikis kreditavimo aktyvumui gerokai silpnesnis. Kredito aktyvumo svyravimai taip pat kur kas geriau padeda paaiškinti indėlių apimties svyravimus negu indėliai – kreditą. Kredito aktyvumo šokai lemia investicijų, įmonių pajamų ir bendro ekonomikos aktyvumo padidėjimą, tačiau padeda paaiškinti gana nedidelę šių kintamųjų variacijos dalį. Spartus kredito augimas neretai yra svarbi ekonominių nesubalansuotumų, tokių kaip perteklinis einamosios sąskaitos deficitas, formavimosi sąlyga.
Kredito pasiūlos ir paklausos nepusiausvyros modelio rezultatai patvirtina, kad kredito pasiūla teigiamu priklausomybės ryšiu susijusi su kapitalo grąža, bankų grynuoju skolinimusi iš užsienio ir neigiamu ryšiu susijusi su palūkanų maržomis. Taip pat pažymėtina, kad prieš finansinę krizę kredito pasiūla buvo teigiamu ryšiu susijusi su bankų sistemos kapitalo lygiu, tačiau šio sąryšio nebeliko po krizės, kuomet buvo pasiektas aukštas visos bankų sistemos kapitalo lygis. Kredito paklausa yra teigiamos priklausomybės ryšiu susijusi su realiuoju ekonomikos aktyvumu bei investicijomis, o neigiamai susijusi su būsto kainomis ir realiosiomis palūkanų normomis. Panelinių duomenų regresijos modelio rezultatai iš esmės panašūs. Pa- žymėtina, kad modelio rezultatai nerodo žymių skirtumų tarp užsienio kapitalo ir kitų (šalies investuotojų valdomų) bankų grupių, išskyrus tai, kad užsienio kapitalo bankai turi realias galimybes padidinti savo kreditavimo apimtis skolindamiesi iš patronuojančiųjų institucijų.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – anticiklinio kapitalo rezervo – taikymo principais Lietuvoje. AKR taikymą reglamentuoja 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintos Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės. Lietuvos bankas sprendimą dėl nustatomos AKR normos priima kas ketvirtį. Sprendimas ir pagrindinė jį pagrindžianti informacija skelbiama Lietuvos banko interneto svetainėje.
Reaguojant į pasaulio finansų krizės padarinius ir siekiant mažinti finansų sektoriaus disbalansų formavimąsi, įgyvendinta daugybė šio sektoriaus priežiūros ir reguliavimo sistemos pakeitimų. Pasauliniu lygiu viena iš svarbiausių reguliavimo iniciatyvų yra bendri standartai „Bazelis III“¹ ir aktyvus makroprudencinės politikos įgyvendinimas. Naujoji sąranga „Bazelis III“, greta kitų reikalavimų, numato griežtesnius bankų kapitalo lygio ir kokybės reikalavimus. Didžioji sąrangos „Bazelis III“ elementų dalis ES lygiu taikoma 2013 m. birželio 26 d. patvirtintoje KRD IV². Šios direktyvos nuostatos buvo perkeltos į nacionalines ES šalių teisines sistemas. Be kitų priežiūros reikalavimų, KRD IV reglamentuojamas anticiklinio kapitalo rezervo taikymas.
Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas įpareigoja Lietuvos banką vykdyti makroprudencinę politiką, jos tikslas – prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Įstatymas nurodo Lietuvos bankui nuolat stebėti ir vertinti šalies finansų sistemai kylančias grėsmes ir taikyti reikalingas makroprudencinės politikos priemones. Lietuvos banko valdybos 2015 m. kovo 12 d. patvirtinta³ Makroprudencinės politikos strategija nustato makroprudencinės politikos tarpinius tikslus, priemones, sprendimų priėmimo ir jų viešinimo tvarką, bendradarbiavimo su kitomis institucijomis principus. Vienas iš svarbių makroprudencinės politikos tarpinių tikslų yra riboti perteklinį kredito augimą, pernelyg didelį finansinį svertą ir siekti jų išvengti. AKR yra viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti.
AKR numatoma didinti Lietuvoje nustačius netvarų kredito augimą, taip siekiant sukaupti pakankamą kapitalo rezervą galimiems bankų nuostoliams padengti krizės laikotarpiu, kartu mažinant kreditavimo cikliškumą ir stiprinant finansų sistemos atsparumą. Didesnė nei 0 proc. p. AKR norma bus nustatoma tada, kai šalies kredito rinka augs pernelyg sparčiai, ir tai didins finansų sektoriaus sisteminės rizikos lygį. AKR yra papildomas reikalavimas, kuris turi būti užtikrinamas bankų pirmojo lygio kapitalu (angl. Common Equity Tier 1, CET1). Sprendimas dėl AKR normos nustatymo bus priimamas remiantis išsamia kredito bei NT rinkų būklės analize ir įvairia papildoma aktualia kiekybine ir kokybine informacija. Lietuvos atveju, atlikus analizę, buvo pasirinkti du pagrindiniai ir keturi papildomi rodikliai. Remiantis pagrindiniais rodikliais, apskaičiuojami orientaciniai AKR normų dydžiai. Kredito ir BVP santykio atotrūkis nuo ilgalaikės tendencijos buvo pasirinktas kaip pagrindinis rodiklis dėl šio rodiklio patikimumo prognozuojant finansų krizes. Orientacinės normos nustatomos didesnės už 0 proc., jei kredito ir BVP santykis yra reikšmingai didesnis nei jo ilgalaikė kaitos tendencija. Papildomi rodikliai parodo aktualių finansų ir ekonomikos sričių, susijusių su AKR taikymu, būklės tvarumą ir suteikia papildomą informaciją dėl AKR orientacinių normų pagrįstumo. Galutinis sprendimas dėl AKR normos Lietuvoje bus pirmiausia grindžiamas pagrindiniais ir papildomais rodikliais, tačiau galiausiai priimamas vadovaujantis ir ekspertiniu vertinimu. Atsižvelgiant į dinamišką makroprudencinės politikos raidą, ateityje AKR normai nustatyti naudojamų pagrindinių bei papildomų rodiklių sąrašas ir AKR normos nustatymo metodika gali kisti.

¹ Basel Committee on Banking Supervision (2010 rev 2011) Basel III: A global regulatory framework for more resilient banks and banking systems: http://www.bis.org/publ/bcbs189.pdf.
² 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB.
³ Lietuvos banko valdybos nutarimas „Dėl makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo“, Nr. 03-31, 2015 m. kovo 12 d.

Nuo 2009 metų krizės Baltijos šalyse dažnai keliamas klausimas apie užsienio bankų verslo modelių ypatumus. Skandinavijos bankų patronuojamieji bankai, veikiantys Baltijos šalyse, taikomus verslo modelius gerokai pakeitė, tačiau jie ir toliau kelia susirūpinimą. Šio darbo tikslas – nustatyti, kokios rūšies verslo modelius yra pasirinkę Baltijos šalyse veikiantys užsienio bankai, įvertinti šiuos modelius ir jų keliamus iššūkius, taip pat pateikti rekomendacijas, kaip su nustatytais iššūkiais būtų galima susidoroti.
Atlikta literatūros apžvalga parodė, kad toks metodas kaip verslo modelio paveikslas (angl. Business Model Canvas) gali būti taikomas bankų verslo modelių analizei, tačiau turi būti atsižvelgiama į bankininkystės verslo ypatumus. Empirinis tyrimas atliktas naudojant kiekybinių ir kokybinių metodų derinį ir jį taikant devynių Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modeliams išanalizuoti. Koncentruojamasi į atskirų verslo modelio komponentų kompleksinę analizę, jai taikant sukurtą verslo modelio indikatorių sistemą. Verslo modelių analizė atlikta naudojant tik viešai prieinamą informaciją, kuri yra ribota ir nestandartizuota.
Nustatytos tokios Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modelio pagrindinės savybės: tai mažmeninis bankas, vykdantis veiklą vienoje jurisdikcijoje, labai priklausantis nuo patronuojančio banko sprendimų, vengiantis rizikos, dedantis pastangas gauti daugiau nepalūkaninių pajamų ir pasiekti didesnį veiklos efektyvumą, besiorientuojantis į banko saugumą (vykdo riziką ribojančius normatyvus su didele atsarga), jo pelningumas vidutinis ir pelningumo tendencija ateityje neigiama. Nustatyta, kad jei šie bankai veiklą vykdys taip, kaip vykdo šiuo metu, jų galimybės generuoti priimtinas grąžas ateityje bus problemiškos. Didžiausių galimybių bankams, esant žemų palūkanų normų aplinkai, teiktų palūkanas uždirbančių aktyvų didinimas. Aktyvesnis mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kreditavimas, ypač orientuojantis į produktyvius sektorius ir inovatyvias įmones, galėtų duoti geriausią rezultatą bankams ir Lietuvos ekonomikai. Kad pasiektų šį tikslą, bankai turi laikyti MVĮ finansavimą strateginiu prioritetu, atlikti fundamentalius pokyčius kreditavimo politikoje. Europos Sąjungos ir vietinės valdžios institucijos, teikdamos finansinę paramą MVĮ, dar labiau sustiprintų šį sektorių, o tai skatintų bankus aktyviau finansuoti MVĮ.
Bankų verslo modelių analizė yra naujas požiūris bankininkystėje. Šiame straipsnyje pirmą kartą pateikiama išsamesnė Skandinavijos bankų, veikiančių Baltijos šalyse, verslo modelių analizė. Straipsnis turėtų būti naudingas finansų priežiūros institucijoms ir centriniams bankams, taip pat Skandinavijos bankams, rengiantiems patronuojamųjų bankų strategijas, ir valdžios atstovams, kurie yra atsakingi už šalies bankų sistemos strategiją ir MVĮ sektoriaus stiprinimą.

JEL klasifikacija: G21, M21.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas¹ įpareigoja Lietuvos banką vykdyti makroprudencinę politiką, kuria siekiama prisidėti prie finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Vadovaudamasis šiuo įstatymu, Lietuvos bankas 2015 m. kovo 12 d. patvirtino Makroprudencinės politikos strategiją². Joje nustatomi pagrindinis ir tarpiniai makroprudencinės politikos tikslai bei priemonės šiems tikslams pasiekti. Strategijoje taip pat numatoma makroprudencinės politikos sprendimų priėmimo ir viešinimo bei Lietuvos banko bendradarbiavimo su kitomis institucijomis tvarka. Šiame teminiame straipsnyje išsamiau paaiškinamas naujų makroprudencinės politikos funkcijų praktinio įgyvendinimo Lietuvoje modelis ir atskleidžiami pagrindiniai principai, kuriais vadovaudamasis Lietuvos bankas priima makroprudencinės politikos sprendimus.
Lietuvos bankas makroprudencinės politikos sprendimus priima nepriklausomai, atsižvelgdamas į tuo metu Lietuvoje esančią ekonominę situaciją ir reguliacinę aplinką. Priimant sprendimus, svarbu įvertinti tuo metu vykdomą tiek pinigų, tiek fiskalinę politiką ir mikroprudencinę priežiūrą, nes šios skirtingos politikos kryptys yra glaudžiai susijusios. Taikant makroprudencines priemones, taip pat svarbu atsižvelgti į mikroprudencinius sprendimus, nes šių sričių priemonės yra artimos. Mikroprudencinės priežiūros tikslas – palaikyti atskirų finansų įstaigų saugumą ir patikimumą, o makroprudencinės politikos tikslas – palaikyti finansų sistemos kaip visumos stabilumą. Makroprudencine politika nustatomi (ir keičiami) minimalūs reikalavimai, taikytini atskiroms finansų įstaigoms atsižvelgiant į visos finansų sistemos būklę. Pinigų politiką įvertinti svarbu todėl, kad ji veikia kredito rinką, o fiskalinę politiką – todėl, kad įvairūs mokesčiai ar tam tikrai veiklai finansuoti skiriamos valstybės išlaidos gali sudaryti palankias sąlygas disbalanso finansų sektoriuje susidarymui.
Taikomos makroprudencinės politikos priemonės yra derinamos su Lietuvos valstybinėmis institucijomis (Seimu, Finansų ministerija), ESRV, ECB ir kitomis tarptautinėmis institucijomis. Lietuvos bankas, priimdamas makroprudencinės politikos sprendimus, bendradarbiauja su ECB, kuris pagal Bendrą priežiūros mechanizmą reglamentuojančius teisės aktus gali sugriežtinti nacionalinių institucijų taikomus reikalavimus, susijusius su kai kuriomis ES mastu suderintomis makroprudencinės politikos priemonėmis.
Rizika finansų stabilumui gali kilti tiek dėl vidaus, tiek dėl išorės veiksnių, o jie laikui einant keičiasi, todėl praktinis makroprudencinės politikos įgyvendinimas yra sudėtingas uždavinys. Be to, taikant makroprudencines priemones, paprastai kaštų patiriama iš karto, o nauda išryškėja tik ilguoju laikotarpiu. Siekiant efektyvesnio makroprudencinės politikos įgyvendinimo, pravartu pagrindinį makroprudencinės politikos tikslą – prisidėti prie finansų sistemos kaip visumos stabilumo, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, kad būtų užtikrintas tvarus finansų sektoriaus įnašas į ekonomikos augimą, – sukonkretinti skiriant penkis tarpinius tikslus³:

1. riboti perteklinį kredito augimą, pernelyg didelį finansinį svertą⁴ ir siekti jų išvengti;
2. riboti pernelyg didelį turto ir įsipareigojimų terminų neatitikimą, pernelyg didelę užsienio valiutos kurso ir likvidumo riziką finansų sistemoje ir siekti jų išvengti;
3. riboti pernelyg didelę pozicijų koncentraciją tam tikruose ekonominės veiklos sektoriuose pagal turto rūšį ar kitus kriterijus;
4. riboti sisteminį poveikį galinčias turėti netinkamas finansų įstaigų paskatas, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų;
5. stiprinti finansų rinkos infrastruktūros atsparumą.

Tarpinių tikslų Lietuvos bankas sieks turėdamas galimybę panaudoti bent vieną konkrečiam tikslui pasiekti skirtą makroprudencinės politikos priemonę. Straipsnyje plačiau apžvelgiamos šiuo metu Lietuvoje jau taikomos ir artimiausiu metu taikysimos makroprudencinės politikos priemonės. Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse makroprudencinės politikos vykdymas yra nauja sritis, todėl tikėtina, kad, sukaupiant vis daugiau praktinės patirties, jo principai keisis. Siekdamas užtikrinti efektyvų makroprudencinės politikos vykdymą atsižvelgiant į nuolat besikeičiančią aplinką, Lietuvos bankas numatė, kad makroprudencinės politikos strategija būtų įvertinama ir prireikus atnaujinama mažiausiai kartą per trejus metus.

¹ Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo Nr. I-678 8, 11, 27, 51, 55 straipsnių, 2 priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo septintuoju skirsniu ir 52 straipsniu įstatymas (2014 m. rugsėjo 18 d., Nr. XII-1097). Teisės aktų registras, 2014-09-23, Nr. 2014-12712.
² Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo (2015 m. kovo 12 d., Nr. 03-31).
³ Šie tarpiniai tikslai yra apibrėžti Makroprudencinės politikos strategijoje.
⁴ Finansinio sverto rodiklis yra skaičiuojamas kaip turto (bei nebalansinių įsipareigojimų) ir bankų nuosavybės santykis.

Straipsnyje nagrinėjami rodikliai, kurie galėtų iš anksto įspėti apie didėjančią sisteminę riziką Lietuvoje esant dideliam kredito augimui. Sudarytas ankstyvo įspėjimo rodiklių rinkinys galėtų būti naudingas taikant makroprudencinės politikos priemones, ypač anticiklinį kapitalo rezervą. Atrinkti rodikliai padėtų sudaryti pradines įžvalgas, ar bankai turėtų kaupti papildomą kapitalo rezervą ir taip didinti savo atsparumą finansinio ciklo plėtros fazėje. Dėl trumpų Lietuvos duomenų eilučių, apimančių tik vieną sisteminės bankų krizės laikotarpį, tyrimas pirmiausia remiasi kitais tarptautiniais tyrimais, ypač – Europos sisteminės rizikos valdybos ekspertų grupės gautais rezultatais, kuriais buvo remtasi sudarant rekomendaciją dėl anticiklinio rezervo normų nustatymo rekomendacijų (ESRB 2014/1). Kaip nustatyta daugelyje tyrimų, straipsnyje parodoma, kad kredito ir BVP santykio nuokrypis nuo ilgo laikotarpio tendencijos (kredito ir BVP santykio atotrūkis) yra tinkamas ankstyvo įspėjimo apie finansų krizes rodiklis Lietuvoje. Tačiau atotrūkio įvertinimas susijęs su neapibrėžtumu, nes ilgo laikotarpio tendencija yra nestebimas dydis. Norint sumažinti neapibrėžtumą, ilgo laikotarpio tendencijos vertinimas buvo papildytas prognoze ir čia pateikiamas labiausiai tikęs metodas, kuris galėtų būti kaip alternatyva pasiūlytajam Bazelio bankų priežiūros komiteto. Be to, atrinkti papildomi ankstyvo įspėjimo rodikliai, kurie pateikia apibendrinančią informaciją iš kelių sričių, padedančių susidaryti nuomonę apie bendrą Lietuvos ekonomikos būklę. Išankstinio įspėjimo rodiklių naudingumas buvo įvertintas ir trims Baltijos šalims kartu (Lietuvai, Latvijai ir Estijai).

JEL klasifikacija: C40, G01.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.