Apžvalgos ir leidiniai

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Straipsnis anglų kalba

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – sisteminės rizikos rezervo (SRR) – taikymo galimybėmis. Šio rezervo nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse¹. Taisyklėse nurodyta, kad Lietuvos bankas, siekdamas užkirsti kelią sisteminei rizikai arba ją sumažinti, gali nustatyti SRR visam Lietuvos bankų sektoriui arba pavieniams bankams². SRR gali svyruoti nuo 1 iki 5 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos, o rezervo taikymo poreikis bei metodika turi būti peržiūrimi mažiausiai kartą per dvejus metus.
SRR paskirtis – didinti finansų įstaigų atsparumą struktūrinei sisteminei rizikai. Struktūrinė rizika apima rizikas, kylančias dėl finansų sistemos struktūrinių savybių, rizikų pasiskirstymo sistemoje, pavyzdžiui, ji priklauso nuo to, kiek finansų rinkos dalyviai yra susiję tarpusavyje ar kiek finansų sistema yra atspari nepalankiems šokams. Dėl to SRR nustatomas atsižvelgiant į finansų įstaigų įtaką tam tikrai struktūrinei rizikai finansų sistemoje. SRR gali būti taikomas visoms įstaigos turto pozicijoms, t. y. visai įstaigai, arba išskiriant pozicijas šalies viduje, visoje ES arba trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į tai, iš kur kyla sisteminė rizika. Papildomas kapitalo rezervas padidintų finansų įstaigos kapitalo atsargą, kuri būtina, kad įstaiga būtų pajėgi savarankiškai padengti nuostolius net ir įvykus sisteminei finansų krizei, – taip sumažinama šių įstaigų bankroto tikimybė.
Šiuo metu SRR pasitelkiamas daugiausia Šiaurės ir Vidurio Europos šalyse, kuriose SRR taikymas dažniausiai grindžiamas bankų sektoriaus svarba ekonomikai ir didele bankų sektoriaus koncentracija. Didelė dalis šalių taiko SRR tik sisteminės svarbos įstaigoms, nes O-SII kapitalo rezervą laiko nepakankamu, kad būtų tinkamai atsižvelgta į jose įsikūrusių sisteminės svarbos įstaigų keliamą riziką. Mažos ir atviros ekonomikos šalys, prie kurių galima priskirti ir Lietuvą, kaip svarbią struktūrinę riziką finansų sektoriui įvardija ekonomikos kintamumą ir ūkio priklausomumą nuo išorės veiksnių. Kai kurios šalys SRR taiko dėl specifinės struktūrinės rizikos, pavyzdžiui, aukšto neveiksnių paskolų lygio, politinio nestabilumo, įstaigų tarpusavio susietumo ar finansavimo šaltinių kintamumo.
Lietuvos bankų sektorius turi pakankamą kapitalo atsargą ir yra atsparus ekonomikos šokams, be to, netolimoje ateityje bankų sektoriaus laukia keli reguliavimo pakeitimai, kurie gali riboti struktūrinę sisteminę riziką, todėl šiuo metu akivaizdaus poreikio taikyti SRR nėra. Būsimi pakeitimai yra susiję su atidėjinių skaičiavimo pokyčiais ir sisteminės svarbos bankų pertvarkymo sistemos įgyvendinimu. Pakeitimų įtaka dar nėra aiški, o prieš svarstant apie naujų reikalavimų taikymą vertėtų geriau suprasti jau numatytų reguliavimo pokyčių poveikį. Be to, atlikto testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatai parodė, kad šiuo metu Lietuvos bankų sektorius yra gana atsparus nepalankiems ekonomikos šokams, o bankams taikomų kapitalo reikalavimų pakanka, kad būtų atsižvelgta į aktualiausias rizikas.
Nors šiuo metu akivaizdaus poreikio Lietuvoje taikyti SRR nėra, struktūrinė rizika turi būti vertinama nuolat, kad būtų laiku nustatomos grėsmės ir imamasi priemonių joms sumažinti, įskaitant galimybę taikyti SRR reikalavimą ateityje. Struktūrinės rizikos vertinimo metodika dar nėra pakankamai išplėtota, todėl Europos institucijos (ESRV, ECB), ES šalių centriniai bankai, o ir Lietuvos bankas artimiausiu metu ketina skirti daug dėmesio jos plėtotei. Aiškesni struktūrinės rizikos vertinimo kriterijai kartu su tinkamais kiekybiniais kapitalo reikalavimų poveikio vertinimo įrankiais padėtų pasiekti, kad sisteminės struktūrinės rizikos vertinimas ES šalyse būtų labiau suderintas. Kita vertus, makroprudencinės politikos taikymui yra svarbūs ne tik kiekybiniai vertinimai, bet ir ekspertinė nuomonė bei praktinė patirtis. Šalims taikant SRR ir kitus kapitalo rezervus, kaupiama patirtis, kuri suteiks vertingų įžvalgų darant sprendimus ateityje.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

¹ Patvirtinta 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-51.
² Kapitalo rezervų sudarymo taisyklės Lietuvoje taikomos ne tik bankams, bet ir centrinėms kredito unijoms, todėl Lietuvos bankas makroprudencinius kapitalo rezervus gali nustatyti ir joms.

Suteiktos paskolos sumos ir užstato vertės santykis (angl. loan-to-value ratio, toliau – LTV rodiklis) yra svarbus makroprudencinės stebėsenos rodiklis, padedantis įvertinti tiek pasiūlos, tiek paklausos būklę kredito rinkoje, rinkos dalyvių prisiimamas rizikas bei NT rinkos perkaitimo grėsmes. Ribojant maksimalų leistiną LTV rodiklį siekiama mikroprudencinių ir makroprudencinių tikslų. Mikroprudenciniu požiūriu maksimalus leistinas LTV rodiklis arba minimalus užstato vertės reikalavimas padeda mažinti bankų nuostolius dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo ir skolininko įsipareigojimų nevykdymo tikimybę. Mažesnė individualių paskolų rizika turi teigiamą poveikį visos bankų sistemos stabilumui, tvariai kreditavimo raidai ir subalansuotai ūkio plėtrai, o tai yra esminis makroprudencinio LTV ribojimo siekis.
LTV rodiklių lygį pirmiausia lemia kredito pasiūlos veiksniai, tačiau svarbūs ir paklausos veiksniai. Vertinant iš pasiūlos pusės, pastebimas glaudus empirinis sąryšis tarp vidutinio LTV rodiklio dinamikos ir šalies bankų skolinimo sąlygų vertinimo. Taigi, bankų tolerancija prisiimamai rizikai ir nustatomi reikalavimai užstatui tiesiogiai veikia vidutinį LTV rodiklį šalyje. Žvelgiant iš paklausos pusės, gyventojų pajamų lygis, būsto poreikiai, skolinimosi įpročiai taip pat turi įtakos LTV rodikliams. Be to, didėjant būsto kainoms tampa sunkiau sukaupti pradinį paskolos įnašą, ir jei paskolų rinkoje stiprėja konkurencija, didėja spaudimas bankams mažinti reikalavimus užstato vertei. LTV rodiklio procikliškumas sudaro galimybes stipriau veikti vadinamajam finansinio akceleratoriaus efektui, ir visa tai sustiprina finansinį ciklą: bumo metu augant užstato vertei ir kartu švelnėjant reikalavimams užstato vertei (t. y. didėjant LTV rodikliams), skolinimo apimtys gali didėti itin sparčiai. Taigi, yra poreikis makroprudencinėmis priemonėmis mažinti LTV rodiklių procikliškumą.
Makroprudencinio LTV reikalavimo keitimas gali turėti reikšmingą poveikį bankų ir namų ūkių finansinei elgsenai, o kartu ir būsto bei nuomos rinkoms. Sugriežtinus LTV reikalavimus, dalis asmenų, ketinančių įsigyti būstą, turėtų ilgiau kaupti pradinį įnašą arba būtų priversti pirkti mažesnį būstą. Pernelyg griežti LTV reikalavimai gali kai kuriuos žmones visam laikui „išstumti“ iš būsto rinkos į nuomos rinką.
Vidutinio LTV rodiklio dinamika Lietuvoje pasižymėjo aiškiu procikliškumu – nustatytas teigiamas šio rodiklio dinamikos sąryšis su BVP, kreditavimo aktyvumo ir būsto kainų svyravimais. Nesubalansuoto ekonominio augimo laikotarpiu (2005–2008 m.) daugelio Lietuvoje išduotų būsto paskolų LTV rodikliai buvo dideli, kai kuriais atvejais iš viso nebuvo reikalaujama jokio pradinio įnašo. Šias tendencijas taip pat galėjo reikšmingai sustiprinti ir taikyta valstybės subsidijuojama ir ekonomiškai nepakankamai pagrįsta būsto paskolų draudimo praktika. Bankų nuostoliai, susiję su suteiktomis apdraustomis būsto paskolomis, buvo nedideli, tačiau valstybės įsteigta UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – BPD) nuosmukio metu patyrė žymius nuostolius. Tai patvirtina, kaip svarbu tinkamai ir ekonomiškai pagrįstai vertinti būsto paskolų riziką, ypač jei siūlomas (valstybės subsidijuojamas) būsto paskolų draudimas.
Šiuo metu LTV ribojimas yra taikomas daugelyje ES valstybių, paprastai nustatomas 70–90 proc. maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas. Lietuvoje maksimalaus LTV rodiklio ribojimas iki 85 proc. naujoms būsto paskoloms pradėtas taikyti 2011 m. pabaigoje Lietuvos bankui patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus. Nuostatams įsigaliojus buvo stebimi ilgalaikiai naujų paskolų portfelio struktūros pokyčiai ir vyko paskolų „migracija“ į 80–85 proc. LTV rodiklio intervalą. Makroprudencinio LTV reikalavimo nustatymo poveikis kredito rinkos aktyvumui buvo nežymus, nes šis reikalavimas nustatytas po krizės, kai bankai ir patys nebuvo linkę teikti paskolų su dideliais LTV rodikliais, be to, reikalavimas įsigaliojo po konsultacijų su rinkos dalyviais bei po dviejų mėnesių trukmės pereinamojo laikotarpio.
Per visą laikotarpį nuo makroprudencinio LTV reikalavimo įtvirtinimo Lietuvoje jis nebuvo keičiamas, o šiuo metu susiformavę lūkesčiai dėl maksimalaus 85 proc. LTV dydžio padeda užtikrinti tvarų ir stabilų kredito augimą. Stabilus maksimalaus leistino LTV rodiklio reikalavimas turi automatinį anticiklinį poveikį – reikalavimas buvo mažai ribojantis po krizės, tačiau spartėjant kreditavimui ir didėjant būsto kainoms jo poveikis gali tapti labiau juntamas. Empirinė mikroekonominiais duomenimis pagrįsta simuliacinė Lietuvos atvejo analizė patvirtino, kad makroprudencinis LTV ribojimas gali padėti reikšmingai sumažinti bankų sistemos (ir kitų finansų rinkos dalyvių) tiesioginius nuostolius dėl NT kainų nuosmukio. Atsižvelgiant į tai, svarbu užtikrinti, kad šis ribojimas būtų tinkamas ir galiotų likus bent keleriems metams iki finansų ciklo nuosmukio fazės pradžios. Saugiausias būdas tai užtikrinti yra nustatyti bazinį LTV reikalavimą (kaip ir yra šiuo metu Lietuvoje), kuris galėtų būti keičiamas išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias ekonomines ir finansines aplinkybes.

Šiame tyrime išreikšti požiūriai ir vertinimai yra asmeninė autoriaus(-ių) nuomonė, nebūtinai atitinkanti oficialią Lietuvos banko poziciją.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra supažindinti rinkos dalyvius ir visuomenę su vienos iš makroprudencinės politikos priemonių – kitų sisteminės svarbos (toliau – sisteminės svarbos) įstaigų kapitalo rezervo normos – taikymo principais Lietuvoje. Šio rezervo normos nustatymas reglamentuojamas 2015 m. balandžio 9 d. Lietuvos banko valdybos patvirtintose Kapitalo rezervų sudarymo taisyklėse (toliau – Taisyklės). Remiantis Taisyklėmis, kitų sisteminės svarbos įstaigų rezervas gali svyruoti nuo 0 iki 2 proc. viso pagal riziką įvertinto banko turto sumos. Pirmą kartą sisteminės svarbos įstaigų sąrašas ir joms priskirti kapitalo rezervai paskelbti 2015 m. gruodžio 15 d.
Vienas makroprudencinės politikos tarpinių tikslų^1,2 yra riboti sisteminį poveikį galinčių turėti finansų įstaigų netinkamas paskatas, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų ir prisiimamos pernelyg didelės rizikos lygį. Svarbioms finansų įstaigoms patiriant sunkumų, šalių vyriausybės gali būti priverstos šias įstaigas pertvarkyti arba gelbėti. Tokia situacija gali mažinti bankų paskatas prisiimti visuomenės požiūriu optimalų rizikos lygį. Sunkumų patyrusio sisteminės svarbos banko bankrotas galėtų neigiamai paveikti finansų sistemą, o kartu ir visą šalies ekonomiką. Atsižvelgiant į tai, reikalinga papildomomis priemonėmis mažinti tikimybę, kad sisteminės svarbos banko patirti nuostoliai galėtų viršyti jo sukauptą kapitalo rezervą. Papildomas sisteminės svarbos finansų įstaigų kapitalo rezervas nustatomas atsižvelgiant į šių įstaigų svarbą bei potencialią žalą, kurią patirtų šalies finansų sektorius ir visa ekonomika žlugus konkrečiai įstaigai. Nustatytas papildomas kapitalo rezervas leidžia šioms įstaigoms padengti didesnius galimus nuostolius ir taip sumažina šių įstaigų bankroto tikimybę.
Siekdami padidinti sisteminės svarbos bankų atsparumą neigiamiems sukrėtimams, ES šalių makroprudencinės politikos vykdytojai identifikuoja sisteminės svarbos finansų įstaigas ir nustato papildomus šių įstaigų kapitalo rezervus. ES mastu papildomi kapitalo rezervai sisteminės svarbos finansų įstaigoms numatyti KRD IV. Nustatant finansų įstaigos sisteminę svarbą Lietuvoje remiamasi šiais kriterijais: 1) dydžio; 2) svarbos ES ar Lietuvos ekonomikai; c) tarpvalstybinės veiklos svarbos; d) įstaigos ar finansinės grupės ir finansų sistemos tarpusavio susietumo. Finansų įstaigų sisteminės svarbos nustatymas detalizuotas 2014 m. gruodžio 16 d. EBI gairėse³.
Sisteminės svarbos įstaigų sąrašą ir įstaigoms priskirto sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžius Lietuvos bankas numato skelbti kiekvienų metų pabaigoje. 2015 m. Lietuvoje identifikuotos keturios sisteminės svarbos įstaigos. AB SEB bankui, „Swedbank“, AB, ir AB DNB bankui nustatyti 2 proc. punktų sisteminės svarbos įstaigų kapitalo rezervo dydžiai, o AB Šiaulių bankui – 0,5 proc. punkto kapitalo rezervas. Nuo 2016 m. kapitalo rezervo dydžiai bus nustatomi ir skelbiami iki kiekvienų metų gruodžio mėn. Numatoma, kad sisteminės svarbos įstaigoms bus taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis atitinkamam kapitalo rezervui sukaupti⁴. Pavyzdžiui, 2015 m. nustatytos sisteminės svarbos įstaigos papildomą kapitalo rezervo reikalavimą turės tenkinti nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

¹ Pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. atliktus Lietuvos banko įstatymo pakeitimus (2014-09-18, Nr. XII-1097), Lietuvos bankas įpareigojamas nuolat stebėti ir vertinti šalies finansų sistemai kylančias grėsmes, taikyti reikalingas makroprudencinės politikos priemones, identifikuoti sisteminės svarbos finansų įstaigas.
² 2015 m. kovo 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimas Nr. 03-31 „Dėl Makroprudencinės politikos strategijos patvirtinimo“.
³ „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos nustatomos Direktyvos 2013/36/ES (KPD) 131 straipsnio 3 dalies taikymo kitoms sisteminės svarbos įstaigoms (O-SII) įvertinti, sąlygos“ (angl. Guidelines on the Criteria to Determine the Conditions of Application of Article 131(3) of Directive 2013/36/EU (CRD) in Relation to
the Assessment of Other Systemically Important Institutions (O-SIIs)).
⁴ Teisės aktuose nėra numatytas laikotarpis, po kurio įstaigos turi tenkinti šį kapitalo rezervo reikalavimą. Atsižvelgdami į tai, kad įstaigoms greitai pritraukti papildomo kapitalo gali būti sudėtinga, ir į praktiką, susijusią su anticikliniu kapitalo rezervu, taikomas vienų metų pereinamasis laikotarpis.