Mindaugo Vaičiulio, Lietuvos banko Bankininkystės tarnybos direktoriaus, interviu dienraščiui "Verslo žinios", 2013 10 15

Mindaugą Vaičiulį, Lietuvos banko Bankininkystės tarnybos direktorių, kalbina Paulius Čiulada

 - Trumpai pristatykite Lietuvos užsienio atsargų valdymo pokyčius.

Pokyčius Lietuvos banko valdybos sprendimu įgyvendiname reaguodami į pastarųjų metų Europos bei pasaulio ekonomikos ir finansų rinkų raidą, taip pat atsižvelgdami į Pasaulio banko rekomendacijas. Kaip žinoma, gana žymią užsienio atsargų dalį užima vyriausybių vertybiniai popieriai. Tai saugios priemonės, bet dėl to jų grąža pastaraisiais metais sumenko ir šiuo metu artima nuliui. Pasikeitusi atsargų valdymo politika leis investuoti ilgesniam laikotarpiui ir dėl to galimai uždirbti didesnę grąžą. Be to, portfelio struktūra bus labiau diversifikuota. Visų pokyčių ėmėmės viską gerai apskaičiavę, įvertinę visus galimus pokyčius dėl palūkanų pasikeitimo ir kitų aplinkybių.

- Ką konkrečiai reiškia pokyčiai?

Pirmiausia nuo šiol galėsime investuoti ilgesniam, iki 3 metų, laikotarpiui, kai iki šiol šis laikotarpis buvo 1 metai. Portfelyje atsiras daugiau investicinio reitingo bendrovių obligacijų, taip pat pirmą kartą – įmonių akcijos. Atsiranda ir vadinamasis rizikos biudžetas – apie 100 mln. EUR, arba 2% visų užsienio atsargų, neskaitant aukso ir Lietuvos banko įsipareigojimų, kuriuos galime investuoti rizikingiau, bet pelningiau. Be to, tampame atviresni, nes paviešiname savo finansinio turto valdymo politiką, strateginį lyginamąjį indeksą, kurio sudėties iki šiol viešai neskelbėme.

- Kas, pastaraisiais duomenimis, sudaro Lietuvos užsienio atsargas? Kiek žmonių jas valdo?

Šių metų rugsėjo 30 d. užsienio atsargos sudarė 20,5 mlrd. Lt. Portfelis skirstomas į tris dalis. Pirmoji – vadinamasis likvidumą užtikrinantis portfelis, kuriame lėšos laikomos grynaisiais arba labai saugiuose pinigų rinkos instrumentuose ir jis skirtas bankų ir jų klientų valiutų mainų poreikiams patenkinti. Antroji – investicinis portfelis, kurį mūsų politikos pokyčiai labiausiai ir paveiks. Šiam portfeliui keliami didesnio pelningumo reikalavimai ir lėšos nukreipiamos į ilgesnės trukmės finansines priemones. Trečioji – pasyviai valdomas auksas, laikomas Londone. Taigi pirmoji portfelio dalis, minėtos dienos duomenimis, sudarė 5,6 mlrd.
Lt, antroji – 14,3 mlrd. Lt, o trečioji – 0,6 mlrd. Lt. Atsargas valdo 15 žmonių. Beje, užsienio atsargas galima vadinti didžiausiu Lietuvoje investiciniu portfeliu.

- Ar didesnis atvirumas nereiškia mažesnio saugumo, tarkime, atakos prieš litą atveju?

Pasaulio mastu esame mažas centrinis bankas, tad galime greitai parduoti didelę dalį savo atsargų, be to, skelbsime tik orientacinę indekso struktūrą, o faktinės investicijos gali būti kiek kitos. Portfelio sudėtį skelbsime taip, kad pernelyg nepraskleistume paslapties šydo. Manau, nieko nenustebinsime pasakę, kad turime
tokių šalių kaip Vokietija, Prancūzija ar Nyderlandai obligacijų.

- O ar turite skolų problemų persekiojamų Pietų Europos šalių obligacijų?

Konkrečių investicijų neskelbiame, tik atkreipsiu dėmesį į investavimo politikoje užbrėžtą žemutinę ribą – tai investicinis reitingas (BBB–), kurio netenkina Pietų Europos šalys. Kitaip tariant, ne investicinio lygmens obligacijų nepirksime.

- VŽ kalbinami analitikai yra kritikavę, kad, valdydami atsargas, nevengiate kai kurių vertybinių popierių laikinai perkelti į laikomus iki išpirkimo ir taip slėpti nuostolius, nes tuomet jie pavaizduojami ne rinkos verte. Ar ši politika bus tęsiama?

Šiuo metu vertybinių popierių, laikomų iki išpirkimo, nelaikome, nes tam nėra pagrindo, tačiau galimybės taip pavaizduoti investicijas visiškai neišsižadame.

- Ar vertėjo imtis atsargų valdymo pokyčių žinant, kad galbūt jau 2015 m. turėsime eurą ir užsienio atsargų valdymo prasmė keisis?

Taip, galimas euro įvedimas bus reikšmingas pokytis ir, ko gero, reikšmingiausias jis bus pinigų politikos srityje. Užsienio valiutos atsargos dabar yra skirtos šimtu procentų litui padengti užsienio valiutomis ir auksu. Juk dabar komerciniai bankai bet kurią dieną bet kokią sumą pinigų gali iškeisti iš litų į eurus ir atvirkščiai. Reikia turėti pakankamai atsargų, norint atlaikyti judėjimus. Turint eurą, valiutos padengimo poreikio nebeliks, tačiau tikiu, kad užsienio atsargų valdymo poreikis išliks. Žinoma, tuomet eurais denominuoto turto negalėsime vadinti užsienio atsargomis. Reikės apsispręsti, kokias užsienio valiutas rinktis. Tikėtina, kad ir toliau didžiąją dalį investicijų būsime nukreipę į eurais denominuotą turtą.

- Kokią dalį Lietuvos užsienio atsargų, prieš stojant į euro zoną, reikės nukreipti į Europos Centrinio Banko (ECB) kapitalą?

Dabar mūsų įnašas ECB kapitale sudaro apie 6 mln. Lt, stojant į euro zoną jis turės padidėti iki 158 mln. Lt. Palyginti su bendromis 20,5 mlrd. Lt Lietuvos užsienio atsargomis, tai santykinai maža suma.

- Kaip vertinate kai kurių politikų, pvz., buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus, iškeltą idėją dalį po įstojimo į euro zoną atsilaisvinusių užsienio atsargų nukreipti biudžeto deficitui ar valstybės skoloms dengti?

Taip, euras yra laisvai svyruojanti ir bendroji visų euro zonos narių valiuta, todėl padengimo našta ant mūsų pečių nebekris. Tačiau tapę euro zonos nariais, euro palaikymo, jei to prireiktų, turėtume imtis kartu su kitų euro zonos šalių centriniais bankais. Žinoma, ECB jau seniai nevykdė intervencijos į valiutos rinką, taip siekdamas sustiprinti ar susilpninti valiutą, o pinigų politiką daugiausia įgyvendina per palūkanų normų reguliavimą ir netradicines pinigų politikos priemones, tokias kaip skolos vertybinių popierių supirkimas ar ilgalaikės trejų metų trukmės skolinimo operacijos bankams.

- Bet juk formaliai nėra reikalavimo, įstojus į euro zoną, išlaikyti būtent tokio dydžio užsienio atsargas, kokios yra šiuo metu?

Reikia suprasti, kad užsienio atsargų paskirtis yra suteikti pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema tiek Lietuvos piliečiams, tiek užsienio investuotojams. Užsienio atsargos užtikrina centrinio banko nepriklausomumą, ilgalaikį požiūrį į pinigų politiką. Be to, pelnas iš atsargų valdymo iš dalies padengia centrinio banko veiklos sąnaudas ir generuoja pajamas į valstybės biudžetą. Dėl užsienio atsargų dydžio, įstojus į euro zoną, svarstyti galima, tačiau aš manau, kad tokie svarstymai per ankstyvi. Be to, net jei įstatymų leidėjas nuspręstų keisti atsargų dydį, sprendimą reikėtų derinti su ECB, o pastarasis centrinio banko nepriklausomumo sumažėjimą įdėmiai stebi.

- Tačiau ar protinga Lietuvai, siekiančiai euro, finansų rinkose skolintis milijardus litų įnašui į Europos stabilumo mechanizmą (ESM) ir tuo pat metu palikti „nenaudojamus“ daugiau nei 20 mlrd. Lt užsienio atsargose?

Dalį užsienio atsargų stojimui į euro zoną panaudoti galime, pvz., įnašui į ECB kapitalą. O įnašo į ESM klausimas – jau nacionalinių iždų, Lietuvoje – Finansų ministerijos reikalas. Galiu tik pasakyti, kad Lietuvai skolintis vis vien reikės, nes reikia refinansuoti esamas skolas, be to, sunku atskirti, kurie tiksliai pinigai panaudojami, tarkime, pensijoms išmokėti, o kurie – kitiems įsipareigojimams vykdyti.

- O gal išlaikyti solidžius užsienio rezervus naudinga vien dėl plano B, t. y. kad išliktų galimybė grįžti prie nacionalinės valiutos?

Užsienio atsargos yra nacionalinis turtas – svarbi šalies finansinio stabilumo užtikrinimo priemonė nepriklausomai nuo to, kokia valiuta šalyje galioja.