Lietuvos bankas
2015-07-03
  • V-Vasiliauskas.jpg
     
11

(Vertimas iš anglų k.)

Labas rytas, gerbiamieji Kolegos!

Sveiki atvykę į Vilnių! Noriu jums padėkoti už tai, kad susidomėjote mūsų renginiu.

Patikėkite, tai nėra tik mandagumo frazė, kuria patogu pradėti kalbą, – mes (aš ir mano kolegos) tikrai labai vertiname šią galimybę susitikti su Jumis – kompetentingais makroprudencinės politikos srityje pranešėjais, diskusijų dalyviais – visais, kurie maloniai priėmė mūsų kvietimą pasidalyti savo vizija ir patirtimi. Žinoma, taip pat noriu padėkoti pagrindiniam pranešėjui Vitorui Konstancijui (Vítor Constâncio) – Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotojui už tai, kad prisijungė prie mūsų.

Iš programos matyti, kad ši diena bus intensyvi. Manau ir viliuosi, kad išgirsime įvairių ir galbūt net prieštaringų nuomonių.

Vis dėlto, nepaisant nuomonių skirtumų, tai, kad visi susirinkome čia ir dabar, rodo, jog visi esame „vienoje valtyje“.

Tikiu, kad mus vienija ne tik domėjimasis ta pačia – sisteminės rizikos – tema. Mano nuomone, dar vienas mums visiems būdingas bruožas – mūsų atsakomybės suvokimas.

Leiskite pagrįsti šią prielaidą.

Ekonomistai – tiek klasikai, tiek šiuolaikinės žvaigždės – dažnai tvirtina, kad visais laikais viena iš pavojingiausių bet kokios ekonomikos būsenų yra perdėtas ekonominis pesimizmas. Tokia nuomonė reiškiama kaskart, kai tik sulėtėja ekonomikos augimas ir kredito plėtra.

Nedrįstu ginčytis su tokiais klasikais kaip Keinsas (Keynes), tačiau ar perdėtas ekonominis optimizmas yra mažesnė blogybė? Praeitis parodė, kad dėl pernelyg didelio optimizmo laiku nepastebima kylanti rizika. Kai augimo kreivės šauna aukštyn, visi be žodžių sutaria: šis kartas – kitoks.

Ponai ir ponios,

neverta ir skaičiuoti, kiek jau būta tokių „kitokių kartų“. Tačiau tikrai verta atkreipti dėmesį į tokių „kitokių kartų“ panašumą.

Pirma, nebuvo institucijų, kurioms būtų suteiktas aiškiai apibrėžtas mandatas stebėti finansų sektoriui gresiančias sistemines rizikas ir užkirsti joms kelią.

Antra, nors ir nebuvo įvardyti kaltininkai, galutinis mokėtojas visada buvo žinomas – visuomenė ir mokesčių mokėtojai, įskaitant asmenis, neturėjusius jokio ryšio su finansų ar kredito įstaigomis. Neseniai išgyvenome precedento neturinčius bankų bankrotus, kurie mums kainavo labai brangiai. Pernelyg brangiai. Kai kurių valstybių dėl bankų krizių patirti nuostoliai siekė beveik pusę jų BVP.

Gerbiamieji kolegos!

Neketinu savo kalbos skirti pastarojo meto krizės apžvalgai. Savo kalboje verčiau norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną bendrą bruožą, kuris visada buvo būdingas visiems regionams.

Nuo senų laikų žmonės ir valstybės mėgino reguliuoti kredito rinkas ir jas reguliavo griežčiau nei kepėjų ar batsiuvių verslus. Kalbant šių laikų terminais, pabrėžtina, kad jie mėgino užtikrinti atsakingą skolinimą ir skolinimąsi. Pamenate senąsias taisykles ir Šekspyro aprašytą palūkininką, reikalavusį įkeisti svarą skolininko kūno?

Neabejotinai žinote, kokių reguliavimo priemonių JAV vyriausybė ėmėsi po Didžiosios depresijos ir kokias pastangas pastaruoju metu deda Europos valstybės.

Tad kodėl gi istorija kartojasi?

Vienas iš galimų atsakymų – esame linkę pamiršti praeities pamokas.

Jei turėčiau grafiškai pavaizduoti finansų sektoriaus raidą ir šio sektoriaus reguliavimą, tai būtų banguojanti kreivė. Krizė, vėliau –stabilizavimas, o tada – reguliavimo griežtinimas. Po to – atsigavimas ir – kalbos apie pernelyg griežtą reguliavimą, trukdantį kredito plėtrai, įtikinėjimas, kad sektorius pajėgus reguliuotis pats... Tada – vadinamasis varžtų atlaisvinimas. Galbūt netgi perdėtas reguliavimo švelninimas, iš vienos pusės, kartu su vyriausybės garantijomis finansų sektoriui ir vartotojams, iš kitos pusės. Tai, žinoma, skatintų neatsakingą agresyvią plėtrą ir... pakartotinį bumą bei bankrotus...  

Taip buvo jau daug kartų. Ir tai turėtų reikšti, kad greitai atsiris nauja pasipriešinimo reguliavimui banga. Ar tai reiškia, kad istorija vėl pasikartos?

Kol kas atsakymo nėra. Atsakymą kuriame mes. Dabar. Tačiau vis dėlto viena aišku: dabartinė situacija – unikali keletu aspektų.

Pirmasis – atsakomybė. Taip, šį žodį savo kalboje jau pavartojau. Pakartosiu jį vėl, nes, mano supratimu, tai „raktinis“ žodis ir esminis makroprudencinės politikos aspektas.

Gerai žinome, kad nors terminas „makroprudencinė“ pirmą kartą pavartotas dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, vis dėlto daugelyje šalių nebuvo vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už visos finansų sistemos stebėseną, turėtų įgaliojimus ir priemones ir reaguotų į kylančias sisteminas rizikas. Buvo atliekamos analizės, vyko teorinės diskusijos, tačiau tėra tik keletas pavyzdžių, kai buvo imtasi praktinių veiksmų.

Dabar atsakingieji paskirti. Tai mes – centriniai bankai, priežiūros institucijos, finansinio stabilumo komitetai. Daugeliu atveju institucijos, kurioms šiandien atstovaujama šiame renginyje, pačios siekė šios atsakomybės ir savanoriškai ėmėsi vykdyti šią pareigą. Tai parodo mūsų požiūrį ir suteikia vilties, kad šis kartas iš tiesų bus kitoks.

Kitas dalykas, stiprinantis šiuos lūkesčius ir dabartinę situaciją darantis kitokią, yra mums suteikti įgaliojimai. Kartu su šia pareiga įgijome ir realios galios nuo teorijos pereiti prie praktikos.

Lietuva buvo viena iš pirmųjų valstybių, pradėjusių taikyti privačių kredito srautų ribojimo priemones. 2011 m. Lietuvos bankas patvirtino Atsakingojo skolinimo nuostatus, pagal kuriuos nustatyti kredito dydžio ir įkeičiamo turto vertės santykis bei paskolos įmokos dydžio ir pajamų santykis, taip pat imta riboti kredito trukmę.

Jeigu Jums bus įdomu, mano kolegos mielai pasidalys savo įžvalgomis dėl šių priemonių poveikio. Veikiausiai jie pasakys taip: jei šios priemonės būtų įgyvendintos iki 2008 m. nekilnojamojo turto burbulo sprogimo, kredito ciklas būtų buvęs gerokai tolygesnis, o neigiami padariniai nebūtų buvę tokie sunkūs mūsų ekonomikai.

Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį kylant būsto kainoms, kartu labai padidėjo kredito pasiūla, ir toks trumparegiškas dosnumas, be abejo, dar labiau paskatino būsto kainų kilimą. 

Pavyzdys: 2004–2008 m. privačių paskolų rinka augo gerokai sparčiau nei Lietuvos ekonomika, o paskolų ir BVP santykis padidėjo du kartus – nuo mažiau kaip 40 iki beveik 83 proc.!

Per tuos pačius ketverius metus realiosios būsto kainos padidėjo 240 proc. Tai buvo didžiausias augimas Šiaurės ir Baltijos šalių regione, o baigėsi jis didžiausiu kritimu: per mažiau nei pusmetį realiosios kainos nukrito trečdaliu, taip padarydamos didelį neigiamą poveikį ne tik susijusiems sektoriams, bet ir visai ekonomikai.

Žmonės sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tai buvo drama, bet kartu ir pamoka. Gerai išmokome šią pamoką. Ėmėmės veiksmų.

Žinoma, tai nebuvo, nėra ir nebus paprasta.

Buvęs JAV Federalinio rezervų banko pirmininkas Viljamas Makčesnis Martinas (William McChesney Martin), kartą pasakė gerai žinomą frazę, kad jo darbas – „išnešti punšo dubenį dar tik įsibėgėjant šventei“. Tada jis kalbėjo apie kovą su infliacija, tačiau jo garsioji frazė neseniai buvo pacituota siekiant paaiškinti pagrindinį makroprudencinės politikos tikslą.

Žmonės apskritai nemėgsta pokyčių. Ypač jei dėl jų jie patiria suvaržymų. Mes tai patyrėme 2011 m., kai pradėjome taikyti savo Atsakingojo skolinimo nuostatus. Be to, su tuo susidūrėme visai neseniai, kai paskelbėme apie savo ketinimą iš dalies pakeisti šiuos nuostatus.

Vis dėlto esame pasiryžę nekeisti šios krypties. Tai ypač svarbu dabar, kai vyraujančių labai žemų palūkanų sąlygomis svarbu būti itin budriems. Privalome būti pasirengę palūkanų normų grįžimui į įprastą lygį ir padėti skolintojams bei paskolų gavėjams kiekvienu atveju išmintingai įvertinti galimybes susigrąžinti ir  grąžinti paskolą. Kaip jau minėjau, mūsų strategija turėtų būti kovoti su disbalanso susidarymu kredito rinkoje.

Gerbiamieji kolegos!

Pradėdamas kalbėti uždaviau klausimą: pesimizmas ar optimizmas? Negaliu atsakyti, kurio iš jų perteklius yra pavojingesnis. Tačiau žinau, kas yra geriau – tai išmintingas balansas, atsargumas ir atsakomybė.

To ir linkiu visiems kasdieniame mūsų darbe. Taip pat linkiu jums įdomios dienos ir vaisingų diskusijų.

O dabar su malonumu perduodu mikrofoną mūsų gerbiamam pagrindiniam pranešėjui.

Vitoras Konstancijus yra Europos Centrinio Banko pirmininko pavaduotojas, daugiau kaip dešimtį metų ėjęs Portugalijos banko (Banco de Portugal) vadovo pareigas. Šis politikos formuotojas ir akademikas, vienas iš svarbiausių asmenų Europos bankininkystės srityje maloniai sutiko pasidalyti savo nuomone su šios Lietuvos banko surengtos pirmosios konferencijos, skirtos makroprudencinės politikos klausimams, dalyviais.

Prašom, Vitorai, perduodu žodį Jums.