Lietuvos bankas
2017-10-21
  • MART7747.jpg
     
11

Žemutinės Saksonijos, vienos didžiausių Vokietijos federalinių žemių, parlamento rinkimai užbaigė rinkiminį ciklą šalyje ir netrukus prasidės derybos dėl naujos nacionalinės valdančiosios koalicijos. Ant derybų stalo – ne tik Vokietijos, bet ir euro zonos ateitis. Naujoji šalies vyriausybė susidurs su tarptautinių institucijų spaudimu pertvarkyti valstybės ekonominės plėtros modelį, o valdančiųjų pasirinktas vidaus politikos kursas turės įtakos augimui ir gerovės pasiskirstymui visame žemyne. Nuotaikos Vokietijoje taip pat lems, ar bus įgyvendinti ambicingiausi Prancūzijos prezidento euro zonos pertvarkų pasiūlymai, o tai, dėl kokių pertvarkų būtų susitarta, neabejotinai paveiktų ir Lietuvos makroekonominę raidą.

Simonas Algirdas Spurga, Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas

Vokietijos ekonominio stebuklo kaina

Labiausiai tikėtinas valdančiosios koalicijos variantas Vokietijoje – „Jamaikos“ koalicija, taip praminta dėl ją galinčių sudaryti trijų partijų oficialių spalvų derinio, primenančio Jamaikos vėliavą. Tai valstybės kanclerės Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ir Krikščionių socialinė sąjunga (toliau – CDU/CSU), Laisvoji demokratų partija (FDP) ir Žaliųjų partija.

Fiskaliniu požiūriu konservatyvios ir euro zonos pertvarkas skeptiškai vertinančios FDP dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje iš esmės reikš išsaugotas griežtos linijos šalininkų CDU/CSU sąjungoje pozicijas, kurių priešakinėse linijose stovi Vòlfgangas Šòiblė (Wolfgang Schäuble, buvęs finansų ministras, spalio 24 d. išrinktas Bundestago pirmininku). Galima prognozuoti, kad toks jėgų išsidėstymas Vokietijos politiniame lauke reikš dabartinio status quo tiek Vokietijoje, tiek euro zonoje palaikymą, ypač tuo atveju, jei liberalams atitektų finansų ministro postas.

Toks įvykių scenarijus reikštų, kad Vokietijos ekonominės politikos atžvilgiu ir toliau lėks Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Komisijos (EK) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kritikos strėlės. Pagrindinis tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimo šaltinis – Vokietijos einamosios sąskaitos perteklius, kuris yra didžiausias pasaulyje ir 2017 m. sudarys 8,1 proc. BVP. Šis rodiklis rodo, kad Vokietija šalyje gaminamų prekių ar paslaugų užsienio valstybėms parduoda gerokai daugiau, nei importuoja pati.

Tai kelia Vokietijos prekybos partnerių nepasitenkinimą dėl to, kad sėkmingai užsienio rinkose prekiaujanti Vokietija išleidžia sąlyginai mažai ir vangiai skatina vidaus investicijas: šalyje dideli privačiojo sektoriaus taupymo rodikliai, o valstybės biudžetas – perteklinis. Taigi vokiečiai dėl žemo investicijų lygio nevartoja (taigi ir neimportuoja) tiek, kad išorės valstybių eksporto apimtis išaugtų ir svarstyklės išsilygintų. Vartojimą Vokietijoje riboja ir lėtai kylantis darbo užmokestis.

Pagrindinių tarptautinių institucijų vertinimu, Vokietijos einamosios sąskaitos perteklius pristabdė vidaus paklausos augimą visos euro zonos mastu ir apsunkino įsiskolinimo problemų sprendimą periferinėse euro zonos šalyse, pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje ar Italijoje. EK nuomone, dėl papildomų viešųjų investicijų padidėjusi importo paklausa Vokietijoje realųjį euro zonos BVP ryškiau kilstelėtų jau po 2–3 metų, o tai galėtų teigiamai paveikti buksuojančią infliaciją euro zonoje, niekaip nepasiekiančią 2 proc. infliacijos tikslo. Dėl to nemenka dalis išorės ekspertų nuolat primena – Vokietijos vyriausybė turi skatinti privačiojo sektoriaus investicijas, pati išleisdama gerokai daugiau tokioms sritims kaip viešoji infrastruktūra ar švietimas.

Pokyčių naudą pirmieji pajustų Vokietijos gyventojai

Dabartinė taupymo politika kai kuriais atžvilgiais nenaudinga ir pačiai Vokietijai. Viena vertus, rezervų kaupimą pagrindžia visuomenės senėjimo problema, ateityje darysianti spaudimą viešiesiems finansams. Be to, nenorą keisti ekonominės politikos kursą Vokietijoje skatina šalies gyventojų pasitenkinimas valstybės ekonomine padėtimi: gegužės mėnesio Eurobarometro duomenimis, nacionalinės ekonomikos padėtį gerai vertina 90 proc. Vokietijos respondentų (ES rodiklis – tik 46 proc.).

Kita vertus, ryžtingesni valstybės veiksmai, siekiant išjudinti viešąsias ar privačias investicijas, galėtų prisidėti sprendžiant nusidėvėjusios šalies infrastruktūros problemas. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Vokietija, pagal kelių, geležinkelių ir oro uostų infrastruktūros rodiklius, per pastarąjį dešimtmetį pasislinko net keliolika pozicijų žemyn. O EBPO vertinimu, šalis, pagal šviesolaidinio tinklo plėtrą, užima vieną paskutinių vietų tarp išsivysčiusių ekonomikų, rikiuodamasi žemiau nei Čilė, Lenkija ar Meksika.

Mokesčių mažinimas investicijų trūkumo neatsvers

Galimybių langas smarkiai padidintoms viešosioms išlaidoms užsivėrė kartu su socialdemokratų (SDP) pralaimėjimu rinkimuose: pastarieji metines valstybės investicijas žadėjo padidinti net 30 mlrd. Eur (~1 proc. BVP). „Jamaikos“ koalicija fiskalinį skatinimą veikiau įgyvendins per mokesčių tarifų mažinimo politiką.

 CDU/CSU mokestinę gyventojų naštą prieš rinkimus žadėjo sumažinti 24 mlrd. Eur per metus, įplaukas iš pajamų mokesčio surinkimo apkarpydama daugiau nei 15 mlrd. Eur ir suteikdama papildomų mokesčių lengvatų vaikus auginančioms šeimoms. Dar didesnės FDP ambicijos – partijos lyderiai kalbėjo apie 30 mlrd. Eur sumažintus mokesčius viduriniajai klasei. Tiek žalieji, tiek liberalai taip pat pabrėžia, kad valstybei būtinos investicijas skatinančios mokestinės iniciatyvos.

Mokesčių mažinimas paskatins vidaus vartojimą ir privačias investicijas, taigi toks žingsnis gali paspartinti paklausos augimą euro zonoje ir Vokietijos einamosios sąskaitos pertekliaus mažėjimą. Tačiau tiek EK, tiek TVF vertinimu, per mokesčių mažinimą, o ne didesnes biudžeto išlaidas vykdomos fiskalinės plėtros efektas išorės ekonomikoms būtų ribotas: padidėjusią importo į Vokietiją apimtį tokiu atveju atsvertų dėl sumažėjusių darbo jėgos sąnaudų išaugęs šalies konkurencingumas.

Liberalai gali sutramdyti E. Makrono viziją

Disbalansų problemą Europoje galima pradėti spręsti imantis valdysenos reformų visos euro zonos mastu – apie tai pastaruoju metu kalba ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Jei Vokietijos vyriausybė nesiryš įgyvendinti radikalesnių vidaus ekonominės politikos permainų, euro zonos ateities klausimas paaštrės, o Europos reformų atžvilgiu Vokietijos pozicija gali būti lemiama. Tačiau šiuo klausimu A. Merkel teks balansuoti tarp Žaliųjų partijos ir ne vieną raudoną liniją iniciatyvų dėl euro zonos reformų atžvilgiu nubrėžusios FDP. Bundestage ambicingoms euro zonos programoms priešinsis ir parlamento naujokė Alternatyva Vokietijai (AfD).

Pagrindinis CDU/CSU ir FDP sąlyčio taškas – sutarimas dėl būtinybės griežčiau laikytis bendrų ES ekonominės valdysenos taisyklių, nubrėžiančių valstybės biudžeto deficito ir skolos ribas. Todėl tikėtina, kad naujosios Vokietijos valdančiosios koalicijos partijų dėlionė apsunkins E. Makrono euro zonos pertvarkų vizijos įgyvendinimą: nuolaidos Prancūzijos prezidentui greičiausiai bus viso labo simbolinės, o euro zonos finansų ministro ar kitos naujos institucijos, jei ir bus įkurtos, bus visų pirma atsakingos už griežtesnę taisyklių įgyvendinimo priežiūrą.

Laikytis bendrų taisyklių euro zonai yra gyvybiškai svarbu. Tačiau ES apribojimai galioja ne tik fiskalinės politikos, bet ir išorės prekybos balanso srityje, o dabartinis einamosios sąskaitos perteklius Vokietijoje viršija taisyklėse numatytą 6 proc. BVP ribą.

FDP lyderis Kristijanas Lindneris (Christian Lindner) prieš rinkimus yra pareiškęs, kad einamosios sąskaitos perviršis Vokietijoje „nėra problema“. Taigi „Jamaikos“ koalicija greičiausiai toliau rems asimetrinį taisyklių taikymo pobūdį, dėmesį sutelkdama į perteklinio deficito, o ne perteklinio perviršio atvejus. Tokiu atveju, kalbant apie prekybos disbalansus, vargiai galima tikėtis svarstyklių išsilyginimo euro zonoje – Europa veikiau gali laukti status quo scenarijaus.