Lietuvos bankas
2016-05-04
  • MART1110.jpg
     
11

Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską kalbina Dalius Simėnas. Interviu publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ 2016 m. balandžio 29 d. ir portale VZ.LT 2016 m. gegužės 2 d.

Kokie buvo 2015 m. bankams ir kitoms kredito įstaigoms?

2015 m. bankams buvo pelningi. Pelnas, palyginti su 2014 m., išaugo apie 1%. Turto grąža jau kelinti metai išlieka apie 8–9%. Tačiau atkreipčiau dėmesį į tai, kad pelno rodiklis pernai buvo pasiektas karpant išlaidas, ypač mažėjo administracinės, o kai kuriuose bankuose – IT priežiūros išlaidos. Akivaizdžiai sumažėjo tradicinės bankų pajamos iš palūkanų. Tai neturėtų stebinti, nes visuose segmentuose palūkanos mažėjo, taip pat mažėjo pajamos iš komisinių. Tai objektyvus veiksnys. Įsivedus eurą Lietuvoje sumažėjo valiutos keitimo operacijų, mažėjo tarptautinių pervedimų įkainiai. O tai yra nauji iššūkiai, kuriuos bankams tenka spręsti prisitaikant prie naujų aplinkybių vidutiniu laikotarpiu.

Kita vertus, džiugina nuoseklus paskolų portfelio augimas. 2015 m. pradžioje kreditų rinkoje kokio nors postūmio nebuvo, tačiau antrą pusmetį įvyko lūžis. Dabar paskolų portfelis auga 4–5% tempu. Aktyviau kredituojami namų ūkiai ir įmonės. Tad sakyčiau, kad paskolų augimo tendencija yra gana tvari ir pozityvi.

Skirtingai nei bankai, draudimo sektorius pernai patyrė nuostolį. Kodėl?

Pati draudimo rinka pernai augo 7,4% (iki 645 mln. Eur pasirašytų įmokų), augimo tempas daugiau mažiau atitiko Lietuvos banko prognozes. Tačiau metai draudikams iš tiesų buvo nuostolingi. Patirtas bendras 13,4 mln. eurų nuostolis. Gyvybės draudimas gavo 10,1 mln. Eur pelno, tačiau ne gyvybės draudimas turėjo 23,5 mln. Eur nuostolį.

Ne gyvybės draudimo srityje išlieka tendencija, kad įmokos auga, tačiau veikla nėra pelninga. Į rinką įsiliejus naujiems rinkos dalyviams išaugo konkurencija. Vartotojams tai naudinga, tačiau kyla klausimas dėl ne gyvybės rinkos dalyvių stabilumo. Stebime rinkos persidalijimą ir tikimės, kad nauji rinkos dalyviai pakeis nuostolingos veiklos šiame segmente trajektoriją.

Lietuvos bankas yra išreiškęs susirūpinimą, kad investicinio gyvybės draudimo grąža yra per menka ir kad nauda, kurią gauna klientas, tėra susijusi su mokesčių lengvata. Ar tiesa, kad Lietuvos bankas siūlo atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatos šiai draudimo rūšiai? Rinkos dalyviai savo ruožtu atkreipia dėmesį, kad gyvybės draudimo skverbtis Lietuvoje tesiekia 0,5% ir yra 8 kartus mažesnė nei ES vidurkis.

GPM lengvata investicinio gyvybės draudimo atžvilgiu veikia gana efektyviai, palyginti su teikiama šio produkto grąža. Mes teigiame, kad pagrindinė nauda, kurią gauna investicinio gyvybės draudimo poliso turėtojas, yra labiau susijusi ne su natūralia grąža, o su lengvatos pritaikymu.

Ir čia mes įžvelgiame problemą. Tad toks ir yra tas mūsų siūlymas. Nemanome, kad valstybė yra pakankamai turtinga taip prisidėti prie gyvybės draudimo skvarbos, kuri, nepaisant lengvatos, ir taip labai menkai plečiasi.

Mano giliu įsitikinimu, investavimas yra vienas dalykas, o draudimas – kitas. Kai sumaišai du dalykus, jų kombinacija gali būti visai įdomi.

Dar iki ateidamas dirbti į Lietuvos banką turėjau investicinį gyvybės draudimą. Reikėjo nutraukti sutartį pirma laiko, tad mano patirtis buvo nekokia. Tai buvo labai gera pamoka, ir iki šiol dviejų skirtingų produktų stengiuosi nemaišyti.

Jeigu investuoju, tai investuoju. Tokiu būdu bandau sukaupti šį tą ateičiai. O jeigu noriu apsisaugoti nuo tam tikrų rizikų, tada draudžiuosi.

Didžiausia dilema kredito įstaigoms šiandien yra žemų palūkanų aplinka. Ji kelia tam tikrus iššūkius finansų sistemos stabilumui ir grąžai vidutiniu laikotarpiu.

Be abejo, tai yra iššūkis bankams prisitaikant prie naujų verslo sąlygų. Tikrai nemanau, kad artimiausiu metu galime tikėtis virsmo palūkanų aplinkoje, kad žemos palūkanos staiga ims didėti. Makroekonominių rodiklių analizė rodo, kad žemų palūkanų aplinka išliks artimiausių kelerių metų laikotarpiu.

Stebime tendenciją, kad net centriniai bankai investuoja lėšų į rizikingesnį turtą, kad gautų didesnę grąžą.

Taip, tiesa, turint omenyje, kad vyriausybių vertybinių popierių (VVP) grąža dabar labai sumažėjusi, o trumpesnio laikotarpio VVP generuoja ir neigiamą grąžą, tai veikia centrinių bankų veiklos rezultatus. Mes nesame jokia išimtis ir ieškome, kur būtų galima uždirbti, tačiau pabrėžčiau, kad pagrindinis centrinio banko uždavinys – turėti gana likvidžių lėšų tam, kad esant reikalui jas būtų galima panaudoti. Pirmiausia keliame tikslą, kad investicijos būtų stabilios ir likvidžios, o paskui jau galvojame apie grąžą ir pelningumą.

Kokie kreditų rinkos reguliavimo pakeitimai numatomi 2016-aisiais?

Atkreipčiau dėmesį į teikiamas finansines paslaugas, kur atsirado keletas naujų aspektų. Pateikėme Mokėjimų įstatymo papildymų paketą dėl pagrindinės sąskaitos teisinio reguliavimo. Siekiame įdiegti paslaugų krepšelį už fiksuotą kainą. Taip pat numatome į šalies įstatymus perkelti Būsto paskolų direktyvos nuostatas. Čia kalbama apie įpareigojimą paskolų davėjams suteikti daugiau informacijos besiskolinantiems būstui. Bus aiškiau atskirtos fiksuotųjų ir nefiksuotųjų palūkanų sąvokos. Numatytas draudimas iš paskolos gavėjų reikalauti, kad jie paskolos davėjo institucijoje turėtų sąskaitą ar kauptų lėšas pensijų fonde.

Be jokios abejonės, reikėtų paminėti kredito unijų reformą. Seimą yra pasiekęs tokios reformos įstatymų paketas, taip pat pateiktas alternatyvus įstatymo projektas. Siūlomą reformą remia didžioji dalis kredito unijų, t. y. po Lietuvos centrinės kredito unijos skėčių veikiančios daugiau nei 60 kredito unijų. Taigi, čia mes tikrai turime bendrą supratimą. Šio sektoriaus konsolidavimas, centralizuotai teikiamos paslaugos, kredito unijų kapitalo stiprinimas ir centralizuotas veiklos finansavimas galėtų gerokai pakeisti kredito unijų paslaugų kokybę ir ilgainiui Lietuvoje galėtų atsirasti gana stiprus, nors ir nišinis, paslaugų teikėjas tarp kredito įstaigų. Šiemet taip pat numatome pateikti svarstyti Sutelktinio finansavimo įstatymo projektą, taip pat įdiegti kapitalo rinką skatinančias priemones.

Bankų klientai skundžiasi, kad šiemet kai kuriuose bankuose pailgėjo pervedimų laikas, nors ir deklaruota, kad nuo 2016 m. perėjus prie SEPA atsiskaitymų eurais sistemos nepatogumų jie nepatirs. Įsimintinas atvejis, kai šv. Velykų savaitgalį pinigai negalėjo būti įskaityti į banko sąskaitą net keturias paras – nuo penktadienio iki antradienio. Kodėl bankų klientai susiduria su tokiais nepatogumais?

Mes savo dalį padarėme iki galo. Sumažinome įkainius, agitavome tris didžiausius bankus, kad jie liktų mūsų administruojamoje SEPA reikalavimus atitinkančioje mažmeninių mokėjimų sistemoje. Mūsų sistema, palyginti su didžiųjų bankų naudojama (Europos bankų asociacijos) sistema, yra tikrai pažangesnė, geresnė, greitesnė. Tai yra beveik momentinio pinigų įskaitymo sistema.

Mano galva, kaltinti viskuo SEPA yra visiškai nekorektiška. Tuo labiau kad pagrindiniai bankai turėjo galimybę pasirinkti. Jie priėmė verslo sprendimą atsižvelgdami į kaštus. Prisijungdami prie mokėjimo sistemų, kurių dalininkai yra jų pirminiai bankai, jie gavo ekonominį efektą, tačiau nukentėjo vartotojai. Tai akivaizdu.

Mažieji bankai, kredito unijos pasiliko prie mūsų sistemos. Jie, manau, tikrai gali pasiūlyti gerokai geresnes sąlygas, ir aš tikiuosi, kad didieji bankai atkreips į tai dėmesį. Mes visada laukiame jų grįžtančių ir pasiūlysime geriausias kainodaros galimybes. Vartotojui visuomet patogiau skristi tiesioginiu reisu nei su persėdimu. Trijų didžiųjų bankų atveju vartotojams dabar tenka skristi su persėdimu. Tai tikrai nepatogu keleiviui, šiuo atveju bankų klientui.

Sakote, sprendimai priimti. Ar realu, kad didieji bankai persigalvotų?

Jeigu klientas yra vertybė, verslas turėtų elgtis lanksčiai. Manau, gera galimybė pergalvoti savo strategijas bus diskutuojant su mumis apie nacionalinę mokėjimų strategiją. Jos projektą planuojame rinkai pateikti šiemet, ir apie dokumento nuostatas kalbėsime su rinkos dalyviais.

Girdime tam tikrų signalų dėl skandinaviškų bankų, konkrečiai „Nordeos“ galimo pasitraukimo. Ar Baltijos šalys gali būti įdomios kitiems strateginiams investuotojams?

Be abejo, naujų rinkos dalyvių atsiradimas būtų sveikintinas. Tokių nedrąsių pasižvalgymų signalų mes gauname.

Ar sulauksime naujų sisteminių rinkos dalyvių ne iš Skandinavijos, priklausys nuo tolesnės ekonominės aplinkos šiame regione ir bendrai nuo visos euro zonos ekonominės būklės bei geopolitinės aplinkos.

Tie signalai, kuriuos gauname šiandien, man nesuteikia pagrindo teigti, kad turėsime naujų didelių bankų.

Realiau būtų manyti, kad turėsime naujų nišinių rinkos dalyvių, pavyzdžiui, vartojimo kreditų įstaigų, alternatyvių finansavimo subjektų, įvairių fondų. Atkreipčiau dėmesį, kad gali stiprėti verslo finansavimas kapitalo rinkoje išleidžiant vertybinius popierius.

Taip pat jeigu į Lietuvą ateitų stambių užsienio investuotojų, įgyvendinančių tam tikrus infrastruktūros projektus, gali būti, kad paskui juos atsektų ir bankai.

Kokius infrastruktūros projektus turite omenyje?

Kalbu apie Klaipėdos uostą, Klaipėdos laisvąją ekonominę zoną ir investicijas ten.

Ar turite omenyje kinų investuotojus?

Taip, kalbu apie Kinijos investuotojus. Paprastai Kinijos verslas juda su Kinijos bankais. Čia kalbu apie verslo klientų kreditavimą. Abejočiau, ar kas naujas ateis į mažmeninės bankininkystės segmentą.

Regis, auga įmonių apetitas skolintis, tačiau galimybės gauti paskolą banke smulkiajam verslui vis dar ribotos. Kodėl?

Bankai po krizės, kaip žinome, pakeitė skolinimo politiką ir šiuo metu gana atsargiai vertina įmonių kreditavimo galimybes. Visa Europos centrinio banko (ECB) pinigų politikos esmė – stumtelti bankų sektorių link smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių kreditavimo.

ECB kiekybinio skatinimo programa vykdoma jau daugiau nei metai. Kovą pratęstas jos galiojimas iki 2017 m. kovo, taip pat išplėsta programos apimtis numatant supirkti vertybinių popierių nuo 60 mlrd. iki 80 mlrd. Eur per mėnesį. Jei programa toliau plečiama, ar galime teigti, kad ji veikia?

Akivaizdu, kad kiekybinio skatinimo programa veikia pirmiausia per mažėjančias paskolų palūkanas, taip pat mažėjančius vyriausybių skolinimosi kaštus. O visa tai skatina ekonominį augimą. Nuo ECB kiekybinio skatinimo programos pradžios (2016 m. kovo) teigiamas poveikis euro zonos bendrajam vidaus produktui siekia 0,5 proc. punkto, paskolų palūkanų dydis sumenko 0,6 proc. punkto.

Tos tendencijos teigiamos, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas programos plėtimo etapas turi vis mažesnį poveikį, tačiau tai nereiškia, kad nereikia judėti į priekį turint omenyje visą ekonominę aplinką.

Ekonomistų apklausos rodo, kad ECB antrąjį pusmetį gali imtis papildomų skatinamųjų veiksmų. Ar jis teisus?

Dėl papildomų veiksmų, manau, anksti kalbėti. Aš esu linkęs pirma įvertinti, kaip veikia šių metų kovo ECB valdančiosios tarybos sprendimas. Tik atitinkamai sugretinus tą programos poveikį su besivystančia ekonomine situacija būtų galima priimti sprendimus dėl tolesnės pinigų politikos. Taigi mano pozicija būtų tokia: stebime, kaip įgyvendinamos priimtos priemonės ir, jeigu reikia, reaguojame.

Kokios čia galimos naujos kiekybinio skatinimo priemonės? Daug diskutuojama apie vadinamuosius malūnsparnio pinigus. Ar ECB kartais neplanuoja tiesiogiai įlieti pinigų į euro zonos ekonomiką?

Apie šią idėją ekonomikos forumuose diskutuoti galima, bet aš manau, kad iki praktinio įgyvendinimo dar labai toli. Mano galva, čia klausimas pirmiausia yra ne centriniams bankams, o vyriausybėms, nes aš tai suprantu kaip fiskalinės politikos priemonę.

Ką prognozuojate dėl euro kurso? Ar jis išliks palankus Lietuvos ir visos euro zonos eksportuotojams?

Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kad euro kursas, jo santykis su kitomis valiutomis ir pirmiausia su JAV doleriu nėra joks pinigų politikos tikslas.

Bent jau artimiausiu laikotarpiu kokių nors pasikeitimų vargu ar būtų galima tikėtis, tačiau euro kursas, be jokios abejonės, taip pat priklauso ir nuo svarbiausių centrinių bankų sprendimų, pirmiausia sprendimų, kuriuos priima ECB ir JAV federalinė rezervų sistema.

Dabartinis euro kuras, mano galva, iš tiesų prisideda prie euro zonos konkurencingumo didinimo, o mums kaip eksportuojančiai šaliai tai svarbu. Bendra žemų naftos kainų, euro kurso visuma, nuosaikus ekonomikos augimas pagrindinėse Lietuvos prekybos partnerėse, manau, taip pat prisideda prie mūsų ūkio augimo. Išimtis yra Rusija, bet mūsų verslas jau yra prarijęs tą karčią piliulę ir jeigu padėtis ten pagerėtų, mūsų eksporto pozicijos nuo to tik sustiprėtų, tačiau iš esmės mes jau esame perorientavę savo eksporto rinkas.

Jeigu ECB toliau plėstų kiekybinio skatinimo programą, ar būtų logiška manyti, kad tokie žingsniai silpnins euro kursą kitų valiutų atžvilgiu?

Taip. Mes tai matėme istoriškai iki šiol, turbūt tai būtų galima stebėti ir ateityje.