Lietuvos bankas

Eurosistemos pinigų politikos strategija grindžiama kainų stabilumo apibrėžimu ir vadinamuoju dviejų ramsčių principu, t. y. ekonomine ir pinigų kiekio analize.

Dviejų ramsčių principu pagrįsta rizikos kainų stabilumui analizė

Pirmasis ramstis – atliekant ekonominę analizę vertinama, kaip kainas veikia bendra šalies ūkio būklė, darbo užmokesčio, mokesčių kaita ir kiti ekonominiai rodikliai.

Antrasis ramstis – atliekant pinigų kiekio analizę vertinama, kaip pinigų kiekio pokyčiai veikia infliaciją ir ekonomikos augimą.

ECB pinigų politiką įgyvendina nustatydamas trumpalaikes palūkanas ir taip darydamas įtaką ekonomikos plėtros tempui bei kainų stabilumui euro zonoje vidutiniu laikotarpiu.

Pinigų politika paveikia ekonomiką įvairiais kanalais ir per skirtingą laikotarpį, o jos galutinio poveikio dydis priklauso nuo įvairių aplinkybių. Procesas, kai pinigų politikos sprendimais paveikiama ekonomika, o ypač kainų lygis, vadinamas pinigų politikos perdavimu.

[[#ex]]

Kas yra oficialiosios palūkanų normos ir kaip jos veikia?

Oficialiųjų palūkanų normų nustatymas yra pagrindinė standartinė pinigų politikos priemonė. Už šias palūkanų normas centrinis bankas teikia lėšas bankų sistemai arba skolinasi iš jos. Oficialiųjų palūkanų normų pokytis gali paveikti:

  • trumpalaikes pinigų rinkos palūkanų normas ir lūkesčius;
  • obligacijų pajamingumą;
  • bankų skolinimosi ir skolinimo palūkanų normas bei kredito ir pinigų pasiūlą;
  • taupymo ir investavimo sprendimus;
  • finansinio ir kito turto kainas bei valiutos kursą;
  • visuminę paklausą ir kainas.

Kaip pinigų politikos sprendimai paveikia ekonomiką ir kainas?

ECB oficialiųjų palūkanų normų pokyčiai tiesiogiai veikia trumpalaikes pinigų rinkos palūkanų normas, o indėlių ir paskolų palūkanų normas, kurias savo klientams nustato kredito institucijos, – netiesiogiai. Rinkos lūkesčiai dėl būsimų oficialiųjų palūkanų normų perduoda pinigų politikos poveikį vidutinio laikotarpio ir ilgalaikėms rinkos palūkanų normoms.

Šaltinis: ECB

Palūkanų normų pokyčiai turi įtakos paskolų paklausai – dėl šių pokyčių kreditai vartojimui ir investicijoms tampa labiau ar mažiau patrauklūs. Be to, turto kainų pokyčiai per poveikį gerovei ir įkeisto turto vertei taip pat lemia vartojimo ir investicijų sprendimus. Pavyzdžiui, didesnės turto kainos kelia gerovę – tai gali lemti didesnį vartojimą, taip pat padidina įkeičiamo turto vertę, kuri gali paskatinti didesnę kredito paklausą.


Pinigų politikos poveikio kanalai

Tradicinį bankų skolinimo kanalą sudaro suteikiamos paskolos. Be šio kanalo, egzistuoja ir prisiimamos rizikos kanalas, kurį sudaro bankų paskatos prisiimti su paskolų teikimu susijusią riziką (ji taip pat gali keistis). Šis kanalas veikia dvejopai. Kadangi palūkanų normos paveikia turto kainas ir įkeičiamo turto vertę, tai gali paskatinti arba stabdyti skolininkus ir bankus prisiimti didesnę riziką. Antra, palūkanų normos gali paskatinti arba stabdyti ūkio subjektus siekti didesnio pajamingumo ir rizikingesnio turto.

Pinigų politikos sprendimai turi įtakos rinkos lūkesčiams bei finansavimo sąlygoms ir gali paskatinti turto kainų ir valiutų kurso pokyčius. Valiutų kurso pokyčiai, keisdami importuojamų prekių kainas, infliaciją gali paveikti tiesiogiai ir netiesiogiai per kitus kanalus.

Pinigų politikos sukelti vartojimo ir investicijų pokyčiai keičia prekių ir paslaugų paklausą, taip spartindami ar lėtindami kainų kilimą. Be to, šie paklausos pokyčiai gali paveikti darbo jėgos bei tarpinio vartojimo prekių ir paslaugų rinkas ir jų kainas.

Eurosistema siekia, kad įmonių ir kitų rinkos dalyvių infliacijos lūkesčiai atitiktų kainų stabilumo apibrėžimą. Atitinkamai tokie lūkesčiai turėtų įtakos ir įmonėms nustatant savo produkcijos kainas.


Nestandartinės priemonės

Nuo įtampos finansų rinkose 2007 m. ir 2008–2009 m. pasaulinės krizės Eurosistema, kaip ir kiti pagrindiniai pasaulio centriniai bankai, kartu su standartinėmis pinigų politikos priemonėmis ėmė taikyti ir nestandartines priemones. Visų pirma – tai didelės apimties skolinimas ilgesniems terminams ir ilgesnės trukmės obligacijų pirkimai. Nestandartinės priemonės netrukus tapo pagrindinės. Nuo 2015 m. kovo mėn. Eurosistemos pagrindinė nestandartinė priemonė yra išplėstinė turto pirkimo programa – dar vadinama kiekybiniu skatinimu. Įgyvendindami šią programą, Eurosistemos centriniai bankai superka didelę apimtį viešojo ir privačiojo sektorių skolos vertybinių popierių.


Kaip veikia kiekybinis skatinimas?

Išplėstine turto pirkimo programa siekiama užkirsti kelią defliacijai ir sugrąžinti infliaciją iki kainų stabilumo apibrėžimą atitinkančio lygio. Įgyvendinant šią programą, ekonomika skatinama per šiuos pagrindinius kanalus:

  • tiesioginį poveikį – mažinant pagal programą superkamų obligacijų pajamingumą;
  • kredito kanalą – švelninant įmonių ir gyventojų finansavimo sąlygas;
  • investicinių portfelių perbalansavimo kanalą – juo pirmųjų dviejų kanalų poveikis perduodamas kitoms finansų rinkoms. Programai paskatinus, investuotojai keičia savo investicinių portfelių struktūrą, aktyviau pirkdami į programą neįtrauktus skolos ir nuosavybės vertybinius popierius bei kitą finansinį turtą;
  • signalizavimo kanalą – skelbiant apie Eurosistemos ketinimus vykdyti didelio skatinimo pinigų politiką gana ilgą laiką.

[[#ex]]

ECB: kaip veikia pinigų politika? (anglų k.)

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-04-24