Lietuvos bankas

Kartu su Europos Centriniu Banku (ECB) ir kitais euro zonos šalių centriniais bankais siekiame pagrindinio bendrosios pinigų politikos tikslo – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje. Kainų stabilumas suprantamas kaip mažesnė, bet artima 2 proc. dydžiui infliacija vidutiniu laikotarpiu. Stabilios kainos prisideda prie tvaraus ekonomikos augimo ir gyventojų gerovės kėlimo.

[[#ex]]

Kodėl svarbu, kad kainos būtų stabilios?

Pagrindinis Eurosistemos tikslas – palaikyti kainų stabilumą euro zonoje, – yra nustatytas Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (127 straipsnio 1 dalis). Palaikyti kainų stabilumą ekonomikoje ypač svarbu – taip sudaromos sąlygos, būtinos užtikrinti stabilų ir tvarų ekonomikos augimą, didelį užimtumą ir ekonominės gerovės kilimą. Be to, Eurosistema atsižvelgia į kitus euro zonos ekonominius tikslus – visišką užimtumą ir tvarų bei subalansuotą ekonominį augimą, bet tik tokiu atveju, jeigu jie neprieštarauja kainų stabilumui, kuriam teikiama didžiausia svarba.

Kainų stabilumo siekis visų pirma reiškia pastangas išvengti ilgų defliacijos ir reikšmingos infliacijos laikotarpių, nes jie abu neigiamai veikia ekonomikos plėtrą. Siekdami kainų stabilumo, ne tik stebime esamą infliacijos lygį, bet ir siekiame įtvirtinti tikslą atitinkančius infliacijos lūkesčius. Valdome infliaciją, pasirinkdami tinkamai ją matuojantį rodiklį bei aiškią pinigų politikos strategiją ir informuojame apie tai visuomenę.

Pernelyg didelė infliacija nuvertina pinigus, labai sulėtina arba net paralyžiuoja ekonomiką, o defliacija yra dar pavojingesnė ir gali sukelti save skatinantį ūkio smukimą. Nuosaiki ir stabili infliacija netgi yra naudinga ūkio augimui ir žmonių gerovės kilimui.


Kodėl žalinga per didelė infliacija ar defliacija?

Pernelyg didelė infliacija įmones verčia orientuotis į trumpalaikius tikslus, išaugęs neapibrėžtumas didina palūkanų normas ir stabdo ilgalaikes investicijas. Be to, tampa sunkiau palyginti santykines kainas, todėl ekonomikos ištekliai skirstomi neracionaliai, tenka užsiimti neproduktyvia veikla dažnai peržiūrint kainas ir siekiant apsisaugoti nuo infliacijos.

Defliacija – užsitęsęs kainų mažėjimas – yra dar žalingesnė nei didelė infliacija, nes sukuria neigiamo poveikio spiralę: pardavėjams sunkiau parduoti, padengti savikainą ir grąžinti skolas; bankai riboja skolinimą, nes blogėja skolininkų padėtis; įmonės ir vartotojai blogiau vertina perspektyvą, todėl mažina investicijas ir mažiau išleidžia; ir visa tai dar labiau mažina mokią paklausą, kainas, kreditavimą ir investicijas. Kyla grėsmė bankų stabilumui, nes indėlininkai atsiima santaupas, o skolininkai nebegali išsimokėti.

Atsižvelgdama į tai, ECB valdančioji taryba apibrėžė Eurosistemos kainų stabilumo siekį – tai artima 2 proc., bet ne didesnė infliacija.

ECB: infliacijos matavimas – SVKI (anglų k.)


Kodėl 2 procentai?

ECB valdančioji taryba apibrėžė kainų stabilumą euro zonoje kaip euro zonos suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) vidutinį metinį didėjimą, mažesnį, bet artimą 2 proc. lygiui vidutiniu laikotarpiu. Vidutinis laikotarpis šiuo atveju yra tas, per kurį pinigų politikos sprendimo poveikis ūkiui ir kainų lygiui pasireiškia visiškai. Jis gali trukti 2–5 m., nes pinigų politikos priemonės kainas ir ekonomiką veikia skirtingais kanalais ir per skirtingą laiką. Šiuo apibrėžimu pateikiamas aiškus rodiklis, pagal kurį visuomenė gali formuoti kainų raidos lūkesčius.

Eurosistema siekia, kad infliacija būtų mažesnė kaip 2 proc., bet artimo lygio dėl kelių priežasčių:

  • tokia infliacija yra pernelyg maža, kad pakenktų ekonomikai, bet kartu suteikia Eurosistemai erdvės saugoti euro zoną nuo defliacijos;
  • nominaliosios palūkanų normos, kurias sudaro realiosios palūkanų normos ir prognozuojama infliacija, yra šiek tiek didesnės nei tuo atveju, kai numatoma infliacija būtų nulinė. Todėl Eurosistema turi daugiau erdvės ekonomikos nuosmukio atveju ją skatinti klasikiniu būdu, t. y. mažindama palūkanų normas;
  • infliacija atskirose euro zonos šalyse yra ir bus nevienoda, todėl siekiamas infliacijos lygis arti 2 proc. mažina riziką atskiroms šalims patirti defliaciją;
  • tyrimai rodo, kad apskaičiuojami kainų lygio pokyčiai dėl pasitaikančio prekių kokybės išmatavimo netobulumo gali būti šiek tiek didesni, nei yra iš tikrųjų, todėl infliacijos tikslas palieka erdvės tokiam pervertinimui.

Kainų stabilumo nauda ekonominei veiklai ir užimtumo lygiui:

  • didinamas kainų skaidrumas, nes gyventojai gali atskirti vienetinį kainų kitimą nuo bendro kainų lygio kitimo ir priiminėti tinkamus vartojimo ir investavimo sprendimus;
  • mažinami palūkanų normų rizikos priedai, kurių reikalauja kreditoriai prisiimdami infliacijos riziką, – tai mažina palūkanų normas;
  • nereikia imtis neproduktyvios veiklos, kurios vienintelis tikslas – apsisaugoti nuo neigiamos per aukštos infliacijos ar defliacijos įtakos;
  • išvengiama infliacijos ar defliacijos iškraipomojo poveikio, ypač mokesčių ir socialinio draudimo sistemoms;
  • užkertamas kelias turto ir pajamų perskirstymui dėl netikėtos infliacijos ar defliacijos;
  • prisidedama prie finansinio stabilumo, nes kainų stabilumas yra finansinio stabilumo sąlyga.

ECB: kainų stabilumo privalumai (anglų k.)

[[#ex]]

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-04-24